Popiežius Benediktas XVI: "Kunigas niekada nepriklauso sau"

Didžiojo ketvirtadienio rytą, kaip visi vyskupai su savo kunigija, taip ir popiežius Benediktas XVI aukojo Krizmos Mišias ir kartu su koncelebravusiais kunigais atnaujino šventimų dieną duotus pažadus.

Šiose Mišiose, - pradėjo Popiežius homiliją, - mintimis grįžtame į tą akimirką kai vyskupas, rankų uždėjimu ir malda, mus įvesdino į Jėzaus Kristaus kunigystę, kad būtume „pašventinti tiesa“ (Jn 17,19) – taip, kaip Jėzus savojoje Kunigo maldoje prašė Tėvą. Jėzus, kuris pats yra Tiesa, mus pašventino, tai yra atidavė Tėvui, kad Jo galia ir Jo šlovei, mes galėtume tarnauti žmonėms. Bet ar tikrai mes esame pašventinti ir mūsų kasdieniame gyvenime? Ar esame žmonės, kurie viską daro remdamiesi Dievu ir vienydamiesi su Jėzumi Kristumi? Šito šiandien Viešpats mūsų klausia ir mes patys klausiame stovėdami Jo akivaizdoje.

Toliau homilijoje Popiežius atkreipė dėmesį į vieną dabartinio meto Bažnyčios gyvenimo faktą: Neseniai vienoje Europos šalyje grupė kunigų paskelbė raginimą būti neklusniems, kartu ir nurodydami keletą sričių, kuriose tas neklusnumas turėtų būti reškiamas, įskaitant ir kai kuriuos galutinius magisteriumo sprendimus – pavyzdžiui moterų kunigystės klausimą, kuriuo palaimintasis popiežius Jonas Paulius II aiškiai pasakė, jog Viešpats nesuteikė Bažnyčiai teisės tai daryti. Ar neklusnumas gali vesti į Bažnyčios atsinaujinimą? Norime tikėti, kad to raginimo autoriai tikrai nori Bažnyčios atsinaujinimo, kad jie įsitikinę, jog reikia imtis drastiškų priemonių prieš institucijų lėtumą ir atverti naujus kelius, kad Bažnyčia sugebėtų vykdyti savo misiją dabartiniais laikais. Bet ar tikrai neklusnumas yra tinkamas kelias? Ar jame yra ko nors kas kviestų būti panašiems į Kristų ir atsinaujinti, ar tik reikalavimas Bažnyčią priderinti prie mūsų idėjų ir troškimų?

Ar pagrįstas kaltinimas, kad tai ką Bažnyčia šiandien daro, tai ne atsinaujinimas, o tik nepaslankumo ir sustabarėjusios tradicijos gynimas? Ne! – sakė Šventasis Tėvas. Kas žiūri į posusirinkiminės Bažnyčios istoriją, mato tikrą atsinaujinimą, kartais įgaunantį netikėtas formas, mato gyvybės kupinus judėjimus, įkūnijančius neišsemiamą šventosios Bažnyčios gyvastingumą, Šventosios Dvasios buvimą ir veikimą. Kiekvieno tikro atsinaujinimo sąlyga yra troškimas būti panašiems į Kristų. Mes, kunigai, galime imti pavyzdį iš didžiosios bendrijos šventųjų kunigų, kurie prieš mus gyveno ir rodo mums kelią – nuo Polikarpo Smirniečio ar Ignoto Antiochiečio iki Jono Vianėjaus ir dvidešimtojo amžiaus kankinių, o galiausiai ir Jono Pauliaus II, kuri savo veikla ir savo kančia davė mums Kristaus sekimo pavyzdį. Šventieji mums byloja kas yra tikrasis atsinaujinimas ir kaip jo siekti.

Brangūs bičiuliai, norėčiau dar trumpai paliesti du mūsų kunigystės pažadų atnaujinimo raktažodžius, - sakė Benediktas XVI antroje savo homilijos dalyje. Pirmiausia turime atsiminti, jo esame, šv. Pauliaus žodžiai tarant, „Dievo slėpinių tvarkytojai“ (1 Kor 4,1) ir kad mums skirta mokymo tarnystė (munus docendi). Popiežius priminė neseniai vykusį pasitarimą su kardinolas, kuriame buvo kalbama apie dabartinėje apsišvietusių žmonių visuomenėje išplitusį religinį analfabetizmą. Pagrindiniai tikėjimo elementai, kuriuos praeityje žinojo kiekvienas vaikas, šiandien nežinomi. Tad jei norime mylėti savo tikėjimą ir juo gyventi, jei norime mylėti Dievą ir jo klausyti, turime žinoti ką Dievas mums sako; jo žodis turi pasiekti mūsų protus ir širdis. Tad Tikėjimo metai, kuriais minėsime Vatikano II Susirinkimo pradžios penkiasdešimtąsias metines, turi būti proga džiugiai ir uoliai skelbti tikėjimo žinią.

Kitas raktažodis, kurį norčiau priminti, tai uolumas dėl sielų išganymo (animarum zelus). Mes, kunigai, rūpinamės visu žmogumi – rūpinamės badaujančiais, sergančiais, benamiais; mums rūpi ne tik žmogaus kūnas, bet ir jo dvasinė gerovė; rūpinamės žmonėms, kurių teisės pažeidžiamos, kurie kenčia nesurasdami meilės ir tiesos. Mums rūpi viso žmogaus, su kūnu ir siela, išganymas. Būdami Kristaus kunigai, mes privalome būti uolūs. Žmonės niekada neturi susidaryti įspūdžio, kad esame kunigai tik darbo valandomis, o vėliau priklausome tik sau. Kunigas niekada pats sau nepriklauso. Žmonės turi matyti mūsų uolumą, nes nuo jo priklauso Jėzaus Kristaus liudijimas. Tad prašykime Viešpatį, - baigė Šventasis Tėvas kunigams skirtą homiliją, - prašykime, kad pripildytų mus savo džiaugsmo ir padėtų mums uoliai skelbti ir liudyti jo tiesą ir meilę. (Vatikano radijas)