Paskutinės Vakarienės Mišios. „Jėzus žengia į naktį, kad prasidėtų nauja Dievo diena“

Didžiojo ketvirtadienio vakarą Paskutinės vakarienės Mišiomis Bažnyčia įžengė į Velykų Tridienį, liturgijoje pradėjo minėti trijų kulminacinių išganymo istorijos dienų įvykius – nuo paskutinė Vakarienės, per maldą Alyvų daržely, suėmimą, teismą, nukryžiavimą ir palaidojimą, iki Prisikėlimo. Popiežius Benediktas XVI Paskutinės vakarienės Mišias aukojo Romos katedroje – Laterano šv. Jono bazilikoje.

Didysis ketvirtadienis tai ne tik diena, kurią buvo įsteigta Švenčiausioji Eucharistija, virš visko spindinti ir viską link savęs patraukianti. Didžiajam ketvirtadieniui priklauso taip pat tamsioji naktis Alyvų kalne, Jėzaus vienatvė ir apleidimas, Judo išdavystė ir Jėzaus suėmimas, Petro išsigynimas, kaltinimai ir perdavimas pagonio Piloto teismui. Reikia įsigilinti į šiuo įvykius, nes juose pildosi mūsų išganymo slėpinys, - kalbėjo Popiežius Mišių homilijoje.

Jėzus išeina į naktį. Naktis reiškia nesusikalbėjimą ir vienas kito nematymą. Tai vienas kito nesupratimo ir tiesos aptemimo simbolis. Tai erdvė, kurioje pasislėpęs nuo šviesos veikia blogis. Jėzus, kuris yra šviesa, naujiena, tyrumas ir gerumas, žengia į naktį. Naktis yra mirties simbolis ir štai Jėzus įžengia, kad ją sunaikintų ir kad prasidėtų nauja Dievo diena žmonijos istorijoje.

Jei kas paklaustų kokį Jėzaus bruožą labiausiai pabrėžia Evangelijos, turėtume atsakyti: jo ryšį su Dievu. Jis nuolat bendrauja su Dievu. Vienybė su Tėvu yra pats svarbiausias jo asmenybės bruožas. Per Kristų mes pažįstame Dievą. „Dievo niekas niekada nėra matęs“, sako šv. Jonas, „tiktai viengimis Sūnus... mums jį atskleidė“ (Jn 1,18). Dabar mes žinome koks iš tiesų yra Dievas. Jis yra Tėvas. Jis yra begalinis gerumas, kuriuo galime pasitikėti. Šito pasitėjimo mus moko Jėzus savąja malda Alyvų darželyje.

Matas ir Morkus mums sako, kad Jėzaus meldėsi „parpuolęs kniūbsčias“, kas reiškia visišką klusnumą. Tuo tarpu Lukas sako, kad Jėzus meldėsi atsiklaupęs. Šitaip jis į gimstančios Bažnyčios tradiciją įvedė maldą atsiklaupus. Atsiklaupdami maldai, krikščionys vienijasi su Alyvų daržely besimeldžiančiu Jėzumi. Mes atsiklaupiame Dievo šlovės akivaizdoje ir kartu šiuo gestu paliudijame pasitikėjimą, kad Jis laimės.

Turime taip pat įsiklausyti į Jėzaus maldos Alyvų kalne turinį, - kalbėjo Šventasis Tėvas. Jis sako: „Tėve, tau viskas įmanoma. Atitolink nuo manęs šitą taurę! Tačiau tebūnie ne kaip aš noriu, bet kaip tu...” (Mk 14,36-37). Jėzaus žmogaus valia išgąsdinta traukiasi atgalios. Tačiau būdamas Sūnus, jis savo žmogiškąją valią atiduoda į Tėvo rankas: ne aš, bet tu. Šitaip Jėzus perkeitė Adomo poelgį – gimtąją nuodėmę ir pagydė žmogų. Adomas sakė: ne tai, ko Tu, Dieve, nori, bet aš pats noriu būti dievas. Kai žmogus priešinasi Dievui, tuo pačiu jis priešinasi ir tiesai apie save patį; jis netampa laisvas, bet susvetimėja. Mes esame laisvi tik tuomet kai laikomės tiesos apie save, kai vienijamės su Dievu. Tuomet mes iš tiesų pasidarome „kaip Dievas“. Savąja malda Alyvų kalne Jėzus panaikino melagingą klusnumo ir laisvės supriešinimą bei tuo pačiu atvėrė kelią į tikrąją laisvę. Melskime Viešpatį, kad mokytų mus tarti „taip“ Dievo valiai ir padarytų mus tikrai laisvus, - baigė homiliją popiežius Benediktas. (Vatikano radijas)