Didysis penktadienis, Viešpaties kančia

Tūkstančius kartų žmonės mėgino įsivaizduoti tą balandžio mėnesio dieną, kai ant kryžiaus merdėjo ir mirė Išganytojas. Tūkstančius kartu dailininkai, tikintys ir ateistai, pamaldūs ir piktžodžiautojai, stengėsi pavaizduoti drobėje tą žemę užgulusią tamsą. Daugybę kartų kompozitoriai nedrąsiai lietė savo instrumentų stygas, kad garsais išsakytų Dievo tylą ir skausmą. Nesuskaičiuotume, kiek kartų režisieriai ieškojo, kaip būtų galima pagarbiai pavaizduoti Jėzaus mirtį, nes Jėzaus, Dievo Sūnaus mirtis, kurią jam parengė žmonės, buvo negraži ir joje nesimatė nė trupinėlio pagarbos.

Šiandien mes irgi mąstome apie tai, apstulbę ir sujaudinti, apiplėšti, nes prisimename Dievo mirtį. Tai nebuvo kažkas perkeltinio, Jėzus, pats būdamas Dievas, mirė ant kryžiaus, be, atrodytų, jokios laimingos pabaigos galimybės. Jam neskambėjo aplodismentai ir pagyrimai, kokiais kartais žmonės palydi laidojamus nusipelniusius veikėjus. Prie Jo buvo tik keli draugai, nesigėdiję sužaloto nuogo žmogaus, iš kurio tryško kraujas ir neviltis…

Tai mūsų Dievas, nukryžiuotas Dievas, tas, kuris mus pamilo iki mirties ir nebijojo mirti dėl mūsų. Jis, pamilęs mus iki mirties, mums kalba apie mūsų meilę, kurią sugebame parodyti Dievui tik tada, kai ko nors iš Jo tikimės. Tai begalinis, neaprėpiamas Dievas, kuri mes žeidžiame savo menkumu, savo raudomis ir netikru pamaldumu.

Didįjį Penktadienį mūsų bažnyčios atrodo, tarsi apiplėštos, netekusios įprastinio grožio, visos šventos tuštybės. Mes prisimename Kristaus mirtį, žvelgiame į Jį, prikaltą prie kry-žiaus, visiems matomą, iškeltą virš žmonių galvų, dovanotą mums ir paaukotą už mus… Mums stinga žodžių, lieka tik troškimas pulti ant kelių ir giedoti: „Šventas Dieve, Šventas galingasis, Šventas amžinasis, pasigailėk mūsų!“ (mons. A.Grušas / Vatikano radijas)