Kovo 29 dieną Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakultete Valdas Mackela
apgynė teologijos daktaro disertaciją tema „Jėzus Kristus apokrifinėse evangelijose:
ortodoksija ir erezija ankstyvojoje krikščionybėje“. Valdas Mackela atsakė į kelis
mūsų klausimus:
Kas yra
apokrifinės evangelijos?
Valdas Mackela: Pirmaisiais krikščionybės
amžiais be Evangelijų pagal Matą, Morkų, Luką, Joną buvo parašyta daug kitų evangelijų
– yra žinomos evangelijos pagal Tomą, pagal Jokūbą, pagal Petrą, pagal Mariją Magdalietę
ir netgi, neseniai atrasta, evangelija pagal Judą Iskarijotą. Šios evangelijos, kurios
netapo Naujojo Testamento kanono dalimi, yra vadinamos apokrifinėmis arba slaptomis
evangelijomis. Skirtingai nuo kanoninių Evangelijų, jos nėra laikomos įkvėptomis.
Daugiau nei dvidešimt apokrifinių evangelijų buvo surastos XIX ir XX amžiuose, kai
kurių išliko fragmentai, kitos yra prarastos ir žinomos tiktai iš Bažnyčios Tėvų raštų.
Bažnyčios Tėvai nepritarė šiose evangelijose pateiktam liudijimui apie Jėzų Kristų,
todėl šiomis apokrifinėmis evangelijomis šiandien domisi daugiausia ne teologai, bet
istorikai, kurie nekelia teologinių klausimų: juos domina istorinis klausimas – kiek
šiose knygose atsispindi istorinio Jėzaus iš Nazareto gyvenimas ir mokymas. Nors daug
apokrifinių evangelijų yra priskirtos Jėzaus mokiniams, bet beveik visais atvejais
tai neturi pagrindo. Dauguma apokrifinių evangelijų buvo parašyta II, III amžiuose
ir vėliau. Tikroji apokrifinių evangelijų vertė yra ne ta, kad jos liudija apie istorinį
Jėzų Kristų, bet kad padeda suprasti ankstyvąją krikščionybę. Apokrifinės evangelijos
atspindi kaip tuo metu atskiros, dažnai eretinės grupės siekė pateikti Jėzaus asmenį
ir mokymą, kuris buvo skirtingas nuo didžiosios dalies krikščionių (priimamo), kurį
mes dabar vadiname ortodoksine krikščionybe.
Kaip manote – ar gerai, kad
apokrifinės evangelijos tampa vis labiau prieinamos plačiajam skaitytojų ratui, tai
gali būti žalinga?
Valdas Mackela: Tai, kad apokrifinės evangelijos
tampa vis labiau prieinamos paprastiems skaitytojams yra pasekmė to, kad daugelis
apokrifinių evangelijų, kurios ilgus metus buvo nežinomos, buvo atrastos XIX, XX amžiuje,
ypač garsus radinys buvo Egipte, Nag Hamadžio vietovėje, kur moliniuose induose buvo
surasta daug iki tol nežinotų tekstų. Ne visi tie tekstai buvo evangelijos, buvo ir
kitų apokrifinių raštų, tačiau kai kurie tekstai buvo iš tikro garsūs ir pats garsiausias
tekstas, turbūt, evangelija pagal Tomą dar ir dabar domina ne tik tyrinėtojus, istorikus,
teologus, bet taip pat daugelį paprastų žmonių.
Prie apokrifinių evangelijų
išpopuliarėjimo prisidėjo taip pat ir grožinė literatūra bei kino filmai. Čia galima
paminėti Dano Brown'o „Da Vinčio kodą“, apie apokrifines evangelijas užsimenama tokiuose
filmuose kaip „Stigmata“, ir apskritai galima sakyti, kad apokrifinės evangelijos
tapo šiuolaikinės masinės kultūros dalimi. Dėlto yra labai svarbu, kad skaitytojai
būtų tinkamai supažindinti su tuo, kas yra apokrifinės evangelijos, kas yra jose rašoma.
Dauguma yra tiktai girdėję apie tai, kas yra neva parašyta apokrifinėse evangelijose
ir vyrauja tokia nuostata, kad šios evangelijos yra Bažnyčios slepiamos dėlto, kad
jose yra kažkokie nepritinkantys Jėzaus asmeniui faktai. Iš tikro jei skaitytume pačius
apokrifinių evangelijų tekstus, tai pamatytume, kad nieko tokio sensacingo nėra. Labai
dažnai tai yra sudėtingi teologiniai tekstai, kuriuos ne kiekvienas geba suprasti.
Dėlto, manau, labai svarbu, kad apokrifinės evangelijos būtų suvokiamos kaip bendras
krikščioniškas paveldas, kuris, tiesa, nėra ortodoksiškas, kuris dažnai yra turintis
tam tikrų eretinių arba heterodoksinių bruožų; kad apokrifinės evangelijos nebūtų
suvokiamos kaip alternatyvi krikščionybė.
Labai dažnai apokrifinės evangelijos
yra interpretuojamos pasitelkiant W. Bauerio hipotezę, kuri teigia, kad nuo pat pradžių
egzistavo ne viena krikščionybė, bet skirtingos krikščionybės; kad negalima kalbėti
apie ereziją ir ortodoksiją, nes nuo pat pradžių egzistavo daug skirtingų krikščionybės
trajektorijų, tokių kaip gnostinė krikščionybė, kaip Markijono krikščionybė, kaip
judeokrikščionių krikščionybė; kad visos šitos krikščionių grupės turėjo savo šventuosius
tekstus ir savo pasakojimus apie Jėzaus gyvenimą.
Kuo disertacijos tema
aktuali šiandien?
Valdas Mackela: Iš tiesų galima suprasti, kodėl
šiandien tokios apokrifinės evangelijos atrodo tokios patrauklios. Jos leidžia rinktis
priimtinausią Jėzaus Kristaus paveikslą ir susikurti savo Jėzų be kanonų, be tiesos
kriterijaus, be jokios absoliučios tiesos. Jėzus šiuolaikinėje kultūroje yra vaizduojamas
labai skirtingai: kartais kaip vaikščiojantis po Palestiną filosofas, kartais Jėzus
yra vaizduojamas kaip mitinio išganytojo figūra, kartais Jėzus vaizduojamas kaip magas,
kaip kontrokultūrinis pranašas, kaip socialinis reformuotojas, kaip teisusis žydas,
kaip charizminis gydytojas. Visa tai vadinčiau šiuolaikiniais apokrifiniais Jėzaus
paveikslais. Norint suprasti tai, kaip Jėzus yra suvokiamas ir vaizduojamas šiuolaikinėje
kultūroje yra vertinga ir prasminga pažinti, kaip Jėzus buvo interpretuojamas ne tik
kanoniniuose Naujojo Testamento tekstuose, bet taip pat ir apokrifinėje literatūroje,
nes tam tikros tendencijos egzistuoja nepaisant amžių bėgio ir daugelis erezijų, kurios
egzistavo krikščionybės istorijoje, yra linkusios kartotis.
Ačiū už pokalbį.
(Su Valdu Mackela kalbėjosi Svetlana Adler-Mikulėnienė)