Balandžio ARTUMA: apie drąsą gyventi, tikėti ir liudyti
Didžiąją savaitę pasitikime kartu su naujuoju „Artumos“ numeriu, prabylančiu mums
apie drąsą tikėti ir gyventi savuoju tikėjimu po visų ateizmo paliktų žaizdų ir stovint
šiandienos sekuliarizmo akivaizdoje. Nors redaktoriaus laiške skaitytojams galima
pajusti šiokį tokį nusivylimą, jog „Artuma“ ne visai atspindi liūdnas nūdienos realijas,
vis dėlto, manau, tų atspindžių taip apstu aplink, kad daug kas, imdamas į rankas
„Artumą“, trokšta būti kilstelėtas virš kasdieninių skandalų, kriminalų ir vargų,
o gal net nori tobulėti.
Tad šįsyk „Artuma“ bando įkvėpti mums drąsos nebūti
konformistais, prisitaikėliais, kurių, anot psichologės Zitos Vasiliauskaitės, yra
dauguma; sykiu ji teigia, jog net tyrimais įrodyta, kad jei bent keli žmonės stoja
teisiojo pusėn, tuomet ir kitiems pripažinti tiesą kur kas drąsiau. Tad jauną tikintįjį
gal kiek padrąsins kitų jaunuolių liudijimas apie tikėjimą „Jaunimo iššūkio“ skiltyje.
Tačiau padrąsintas tebūna ne tik jaunas žmogus, nes, pasak Antano Gailiaus, kiekvienas
mūsų kasdien iš naujo eina į gyvenimo pamoką, tik nebijokime, nepabėkime iš jos, o
ir nepaslėpkime galvų po suolais. Gal kilstelėti galvas padės ir Tomo Vilucko bei
Romano Kazakevičiaus straipsniai apie sekuliarumą ir pasaulietiškumą mūsų aplinkoje:
juk geriausiai pasaulį pažinsime jame gyvendami, o ne jį atmesdami, jo bijodami ar
izoliuodamiesi. Tad verčiau, padedami kunigo biblisto Danieliaus Dikevičiaus, vadovaukimės
Šventuoju Raštu ir būkime krikščionys drąsūs. Tai reiškia – Dievu pasitikintys, viešai,
atvirai ir aiškiai skelbiantys Jo mokymą. Jei klausite, iš kur ir kaip pasisemti mums
drąsos šiame kelyje, skaitykite straipsnį „Laimė – imtynės su baime“. Atsakymą gal
kiek pasufleruos ir tėvas Antanas Saulaitis SJ: gyventi, kuo tiki, prireikia ne tik
drąsos, bet neretai – ir stiprybės bei tvirtos tradicijos.
Kaip sako lotyniška
patarlė – žodžiai moko, pavyzdžiai patraukia. Tad pavyzdžių yra ir balandžio „Artumoje“.
Visų pirma – tai dvasios milžinas pal. Jurgis Matulaitis, savimi bylojęs, kaip galima
besąlygiškai pasitikėti Dievu. Taip pat – ir arkivyskupas S. Tamkevičius, kurį kalbina
V. Ibianska; šį kartą visiems gerai žinomą, bet vargu ar taip gerai pažįstamą asmenį
išvysite tiesiog kaip žmogų, kurio drąsos, pasitikėjimo Dievu ir artimu, Tėvynės meilės
nepalaužė nei valdžios represijos, nei kiti gyvenimo sunkumai. O tiems, kurie per
kuklūs lygiuotis į dvasios milžinus, vaikai, kaip visuomet nuotaikingai, sykiu labai
suprantamai, paaiškina, kas yra drąsus žmogus, ir pateikia itin gyvenimiškų pavyzdžių.
Ir
šeimos šiame „Artumos“ numeryje drąsinamos su pasitikėjimu žengti išbandymų keliu,
kartais tikrai sekinančioje gyvenimo kelionėje. Šeimų akademijos dalyviai liudija,
kaip svarbu poroje paremti vienam kitą ir džiaugtis kiekviena akimirka. Sunkumų juk
kyla ne vien sutuoktinių tarpusavio santykiuose, bet ir bendraujant su vaikais – maži
jie spaudžia kelius, o paauglystėje – tėvų širdis. Tad rubrika „Veidu į vaiką“ bando
paaiškinti dažnai negailestingą, permainingą, sunkiai suvokiamą paauglių elgesį ir
skatina tėvus juos dar labiau mylėti.
Neliks skaitytojai ir be savo mėgstamų
laisvalaikio rubrikų: knygų apžvalgoje – kiek griežtokas žodis apie „pusiau literatūrą“,
sveikatos skiltyje – kataraktos problemos, o ir Vanda Ibianska ne visai tradiciškai,
bet labai asmeniškai kreipiasi į skaitytoją, aprašydama savąjį maldos gyvenimą.
Taigi
šventų Velykų visiems mums, būkime dar drąsesni – tikėkime, pasitikėkime, gyvenkime
ir liudykime. Aleliuja!