Trečiasis Gavėnios pamokslas. Šv. Bazilijus ir Šventoji Dvasia
Kovo 23 dieną, penktadienį, popiežiaus namų pamokslininkas t. Raniero Cantalamessa
skaitė trečiąjį Gavėnios pamokslą, skirtą Bažnyčios mokytojui šv. Bazilijui (329-379)
ir jo mokymui apie Šventąją Dvasią.
Bazilijus apie Šventąją Dvasią nepasakė
nei pirmo, nei paskutinio žodžio. Apie Šventosios Dvasios ontologinį statusą pirmasis
diskusiją pradėjo šv. Atanazas, iki kurio doktrina apie Šventąją Dvasią buvo palikta
nuošalyje. Suprantama kodėl: kol nebuvo apibrėžta Sūnaus vieta dievybėje, tol nebuvo
galima kalbėti apie Šventosios Dvasios vietą. Buvo tiesiog apsiribojama išpažinimu
„tikiu į Šventąją Dvasią“. Tai Atanazas pradėjo kalbėti apie tai, kas bus patvirtinta
ekumeniniame Konstantinopolio Susirinkime (381) – kad Dvasia yra pilnai dieviška,
kad turi tą pačią substanciją kaip Tėvas ir Sūnus, kad nepriklauso kūrinių pasauliui,
tačiau yra Kūrėjas.
Jei ne Bazilijus pasakė pirmą ar paskutinį žodį, kodėl
jį rinktis mokytoju apie Šventąją Dvasią? Motyvas yra šis – Bazilijaus mokymas apie
Šventąją Dvasią yra labai konkretus, išgyventas ir „funkcionalus“ pačia geriausia
prasme. Bazilijus mažiau dėmesio skyrė terminams, kuriais apibrėžti Šventąją Dvasią,
ir daugiau Jos veikimui. Tai viena iš priežasčių, dėl kurių jo mokymas apie Šventąją
Dvasią išlieka aktualus iki pat mūsų dienų.
Istoriškai, Bazilijus rašė apie
Šventąją Dvasią oponuodamas eretikams Makedoniečiams ir norėdamas pagrįsti Jos dieviškumą.
Taip jis išvystė įžvalgas apie Dvasios veikimą sukuriant kūriniją, kiekvienu Išgelbėjimo
istorijos ir Bažnyčios gyvenimo momentu.
Anot Bazilijaus, Tėvas yra visų į
egzistenciją iškeltų sukurtųjų būtybių priežastis, Sūnus yra instrumentinė priežastis,
o Dvasia yra tobulumo priežastis: Ji teikia tvarką ir harmoniją. To nereikia suprasti,
kaip mechaninio poveikio, bet kaip nenutrūkstamą atnaujinimą. Tėvas kuria per Sūnų
ir veda kūrinius link tobulumo per Dvasią.
Panašiai Bazilijui per Šventąją
Dvasią yra realizuojamas Išgelbėjimo planas: per Dvasios veikimą pranašai skelbė ir
Sūnus įsikūnijo. Dvasia taip pat veikia Bažnyčioje, kurios sąranga priklauso nuo Jos
dovanų.
Vis tik Bazilijui Dvasios veikimas tuo neapsiriboja. Jam itin rūpėjo,
kaip Šventoji Dvasia veikia asmeniniame krikščionio gyvenime. Būdamas asketas ir maldos
žmogus, jis rodo, kaip Šventoji Dvasia veikia tyrindama sielą nuo nuodėmės, ją apšviesdama
ir sudievindama. Pamatinė Bazilijaus mintis yra tokia pat, kaip apaštalo Pauliaus:
„kurie gyvena pagal kūną, tie rūpinasi kūno reikalais, o kurie gyvena pagal Dvasią
– Dvasios reikalais. (...) jei jūs gyvenate pagal kūną – mirsite. Bet jei Dvasia marinate
kūniškus darbus – gyvensite“.
Dvasinis apsimarinimas yra tai, kas padeda žmogui
priartėti prie Dvasios ir tuo pat metu tai, kas tik per Dvasios pagalba yra įmanoma.
Dvasia yra kelio pradžioje ir pabaigoje.
Šventoji Dvasia veikia kūrinijoje,
veikia visos Bažnyčios gyvenime kaip šventintoja ir dovanų teikėja, veikia kiekvieno
krikščionio gyvenime kaip šviesa protui, kaip meilė širdžiai, kaip pagijimas kūnui,
kaip sąjungininkas kovoje prieš blogį ir gėrio atpažinime, kaip pažinimo apie Tėvą,
Sūnų ir save pačią davėja. Ši Bazilijaus doktrina apie Šventąją Dvasią yra aktuali
ir reikalinga šiandienos Bažnyčiai. (Vatikano radijas)