Ketvirtasis Gavėnios sekmadienis

Jėzus Nikodemui pasakė: “Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas. Kas jį tiki, tas nebus pasmerktas, o kas netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus. Teismo nuosprendis yra toksai: atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti. Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų. O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad išryškėtų, jog jo darbai atlikti Dieve”. (Jn 3, 14-21)

KRYŽIAUS ŠVIESA, Mons. Adolfas Grušas

Šio sekmadienio Evangelijoje girdimi Jėzaus žodžiai buvo pasakyti nakties pokalbio su Nikodemu metu. Kokioje vietoje tai vyko, sunku būtų pasakyti, tačiau tikėtina, kad tai buvo ta pati vieta, kur Jėzus paprastai apsistodavo, atvykęs į Jeruzalę, tikriausiai netoli Getsemanės sodo. Nesunku įsivaizduoti abu to pokalbio dalyvius, sėdinčius po alyvmedžiu, nušviestus mėnulio šviesos…

Naktinis Jėzaus svečias buvo Nikodemas, vienas iš žinomiausių Jeruzalės gyventojų, sinedriumo, aukščiausio tų laikų žydų savivaldos organo, narys. Sinedriumas buvo tiek nusistatęs prieš Jėzų, kad vėliau jo nariai pačiu aktyviausiu būdu dalyvavo suimant, teisiant ir pasmerkiant Jį mirčiai. Savaime suprantama, kad Nikodemui teko daug girdėti apie jaunąjį Mokytoją, kalbėjusį ir dariusį nepaprastus dalykus. Būdamas garbingu žmogumi Nikodemas, prieš išsakydamas savo nuomonę ir galimai atstumdamas Jėzų, laikė savo pareiga asmeniškai susitikti su Juo, tačiau, bijodamas susikompromituoti prieš kolegas, nusprendė prisidengti nakties tamsa.

Tokioje situacijoje savaime piršosi palyginimas tarp šviesos ir tamsos, ir Jėzus juo pasinaudojo, aiškindamas savo buvimą pasaulyje bei Jam skirtą užduotį. Pirmiausia buvo kalbama apie Izraelio tautos istoriją, o konkrečiai, apie vieną kelionės į Pažadėtąją Žemę epizodą, kai keliaujantys žydai buvo puolami nuodingų gyvačių ir, joms įgėlus, galėjo išsigelbėti tik tada, jei su tikėjimu žvelgdavo į varinį žaltį, kurį Mozė, klausydamas dieviško paliepimo, buvo stovyklos viduryje iškėlęs ant lazdos. „Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį,“- sako Jėzus, kalbėdamas apie save trečiuoju asmeniu, - „taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus“.

Išganytojas taip kalba apie savo paties nukryžiavimą, tačiau kur kas svarbesni yra tolimesni žodžiai, kuriais Jis paaiškina, kodėl turės patirti tokią baisią mirtį: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų, kad kiekvienas kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą“. Išganytojas žino, kad ne visi Jį įtikės ir, norėdamas atskleisti šios paslapties šydą, pasinaudoja jau anksčiau minėtu kontrastu: „Atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą, nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti. O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad išryškėtų, jog jo darbai atlikti Dieve“.

Iš tiesų tai yra didelė paslaptis, nes tikinčiajam tenka brautis per, atrodytų, viena kitai prieštaraujančių sąvokų painiavą: meilė – kryžius – tiesa – auka. Net ir nuoširdžiausiai įtikėjusiam nėra lengva priimti kryžių, kaip šviesos ir meilės ženklą. Kaip tik todėl prieš krikščionybę kovojantieji atmeta tokį meilės pasireiškimą, laikydami tai silpnumo ženklu, kadangi patys neįstengia to daryti ir neįsivaizduoja, kad kitas sugebėtų tikrai nuoširdžiai taip elgtis.

Vis tiktai pasakojimas apie Nikodemą leidžia mums tikėtis, kad tikėjimo šviesa nugalės bet kokią tamsą. Šio sekmadienio Evangelijos ištraukoje nėra pasakyta, kokia buvo Nikodemo reakcija, tačiau žinome, kad, galbūt ir palengva, viską dar kartą apmąstęs, jis įtikėjo. Teisiant suimtą Jėzų Nikodemas sinedriume mėgino Jį apginti, laidojant nuo kryžiaus nuimtą Jėzų, atgabeno trisdešimt svarų aliejaus ir aloės mišinio, kuris buvo naudojamas žydų laidotuvėse, Vis tiktai Šventajame Rašte jis minimas, kaip „slaptas mokinys dėl žydų baimės“.

Jo vardas išliko ir religijos istorijoje, „nikodemizmu“ vadinant kai kurių žmonių elgesį, kuomet pastarieji, nors ir laikydami save Jėzaus bičiuliais, viešai to neparodo, bijodami kitų nuomonės. Su šiuo reiškiniu buvome susidūrę ateizmo siautėjimo metais, kai žmonės slapta tuokėsi, krikštijo vaikus, nes bijojo prarasti savo bent iliuzinį saugumą, užimamą postą ar visuomeninę padėtį. Vis tiktai ir šiais laikais nestinga, atrodytų, nuoširdžiai tikinčių žmonių, kurie, paklusdami visuomenėje formuojamai ir Evangelijos žiniai priešiškai nuomonei, taip ir neišdrįsta būti savimi. Jiems, kaip ir Nikodemui, patogiau „ateiti pas Jėzų nakčia“.

Reikia manyti, kad ir jiems, kaip Nikodemui, Dievas atvers savo meilės glėbį, nes Išganytojas aiškiai paliudijo, jog Dievas myli pasaulį. Sunku pastebėti tą meilę, jei vaikštai tamsoje ir dar sunkiau pamatyti šviesą, nes ji sklinda nuo kryžiaus… nuo aukos…