Popiežiaus kalba sekmadienio vidudienį. Jėzus pradėjo naują meilės kultą ir jis pats
yra naujoji šventykla
Sekmadienio vidudienį iš savo lango kreipdamasis į Viešpaties maldai šv. Petro aikštėje
susirinkusius maldininkus, popiežius Benediktas XVI komentavo trečiojo Gavėnios sekmadienio
Evangelijoje girdimą šv. Jono pasakojimą apie garsų įvykį kai Jėzus išvarė iš Jeruzalės
šventyklos prekiautojus gyvuliais ir pinigų keitėjus. (plg. Jn 2,13-25). Šis faktas,
paminėtas visų Evangelistų, įvykęs artėjant Velykoms, padarė nemenką įspūdį tiek jį
mačiusiai žmonių miniai, tiek ir Jėzaus mokiniams, - sakė Popiežius. Kaip suprasti
šį Jėzaus poelgį? Visų pirma reikia pastebėti, kad jis nesusilaukė jokios viešosios
tvarkos sargų reakcijos, nes visi jį suvokė kaip pranašišką veiksmą. Pranašai dažnai
Dievo vardu smerkdavo piktnaudžiavimus ir kartais tai darydavo simboliniais gestais.
Abejonių galėjo kelti tik autoritetas, tik teisė tai daryti. Štai kodėl žydai kreipėsi
Jėzų: „Kokį ženklą mums galėtum duoti, jog turi teisę taip daryti“; įrodyk, kad tu
tikrai kalbi Dievo vardu.
Prekiautojų išvarymas iš šventyklos, - kalbėjo popiežius
Benediktas, - sulaukė taip pat politinės – revoliucinės interpretacijos, statančios
Jėzų į tas pačias gretas su vadinamųjų „zelotų“, „uoliųjų“ judėjimu. Jie buvo „uolieji“
Dievo įstatymo vykdytojai, pasiruošę imtis net ir smurto. Jėzaus laikais buvo laukiama
Mesijo, kuris išvaduotų Izraelį iš Romos valdžios. Bet Jėzaus nepateisino šitų lūkesčių
ir dėl to kai kurie mokiniai jį paliko, o Judas Iskarijotas net išdavė. Iš tiesų nėra
jokio pagrindo sakyti, kad Jėzus būtų galėjęs pritarti smurtui. Smurtas prieštarauja
Dievo Karalystei; smurtas – tai antikristo įrankis. Smurtas niekada nepasitarnauja
žmonijai, bet ją nužmogina.
Įsiklausykime į tą akimirką Jėzaus ištariamus žodžius:
„Pasiimkite savo paukščius ir iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų! Jo mokiniai
prisiminė, kad yra parašyta: Uolumas dėl tavo namų sugrauš mane“. Tai psalmės žodžiai,
kuriais šaukiamasi pagalbos ypatingo pavojaus akimirkomis, kai priešai dega didžiausia
neapykanta. Tokioje padėtyje Jėzaus atsidurs kančios metu. Uolumas dėl Tėvo ir jo
namų Jėzų nuves iki pat kryžiaus: už savo uolumą jis asmeniškai sumokės; jis nereikalauja
tarnauti Dievui smurtu. Ženklas, kurį Jėzus duoda kaip savo autoriteto įrodymą, yra
mirtis ir priskėlimas. „Sugriaukite šitą šventovę, - sakė jis, - o aš per tris dienas
ją atstatysiu“. Šv. Jonas priduria, kad jis čia kalbėjo apie savo kūno šventovę. Velykomis
Jėzus pradeda naują kultą, meilės kultą, ir naują šventyklą, kuri yra jis pats – prisikėlęs
Kristus. Jo dėka kiekvienas tikintysis gali garbinti Tėvą tiesa ir dvasia (plg. Jn
4,23).
Brangieji, - sakė Popiežius baigdamas sekmadienio Vidudienio maldos
proga sakytą kalbą, - Šventoji Dvasia pradėjo statyti šią naują šventyklą Mergelės
Marijos įsčiose. Josios užtariami, melskimės, kad kiekvienas krikščionis taptų gyvu
šio dvasinio pastato akmeniu. (Vatikano radijas)