2012-03-10 18:59:55

Trečiasis Gavėnios sekmadienis


Artėjant žydų Velykoms, Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. Šventykloje jis rado prekiaujančių jaučiais, avimis, balandžiais ir prisėdusių pinigų keitėjų. Susukęs iš virvučių rimbą, jis išvijo visus juos iš šventyklos, išvarė avis ir jaučius, išbarstė keitėjų pinigus, išvartė jų stalus. Karvelių pardavėjams jis pasakė: „Pasiimkite savo paukščius ir iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų!“ Jo mokiniai prisiminė, kad yra parašyta: Uolumas dėl tavo namų sugrauš mane.

Tuomet žydai kreipėsi į Jėzų, sakydami: „Kokį ženklą mums galėtum duoti, jog turi teisę taip daryti?“ Jėzus atsakė: „Sugriaukite šitą šventovę, o aš per tris dienas ją atstatysiu!“ Tada žydai sakė: „Keturiasdešimt šešerius metus šventovę statė, o tu atstatysi ją per tris dienas?!“ Bet jis kalbėjo apie savo kūno šventovę. Tik paskui, jam prisikėlus iš numirusių, mokiniai prisiminė jį apie tai kalbėjus. Jie įtikėjo Raštu ir Jėzaus pasakytais žodžiais.

Per Velykų šventes, jam būnant Jeruzalėje, daugelis įtikėjo jo vardą, matydami jo daromus ženklus. Bet Jėzus, gerai visus pažindamas, jais nepasitikėjo. Jam nereikėdavo, kad kas paliudytų apie žmogų. Jis pats žinojo, kas yra žmogaus viduje. (Jn 2, 13-25).

IŠLAISVINTIEJI

Gavėnia suteikia mums galimybę naujai pažvelgti į save ir įvertinti savo elgesį. Pagrindinis mums, kaip tikintiesiems, gresiantis pavojus kyla iš to, kad pernelyg daug dėmesio teikiame darbams, kuriuos esame užplanavę, ir todėl nesugebame savo gyvenimo darbų įvertinti, kaip visumos, nepajėgiame įžvelgti esminių dalykų, suteikiančių prasmę mūsų gyvenimo įvykiams.

Ypač šiuo liturginių metų laiku Bažnyčia siūlo mums išeiti į dykumą, kad pajustume drauge su mumis esančius ir mums tarnaujančius angelus, kad suvoktume būtinybę vengti nepasitikėjimo ir pesimizmo. Esame kviečiami pamatyti mus supančio pasaulio grožį ir jame įžvelgti su niekuo nesulyginamą grožybę – Kristų, nušviestą Tėvo spindesio.

Šiandien Žodžio liturgijoje mums pateikiami dar trys labai svarbūs nurodymai, siekiantys mūsų tikėjimo esmę, ruošiantys mus švęsti prisikėlimą, padedantys ir mums prisikelti.

Pirmiausia turėtume įsiklausyti į pirmajame skaitinyje girdimus Viešpaties Dievo žodžius: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris tave išvedė iš Egipto, iš vergovės namų“.

Dievas nėra tas, kuris nori mus prislėgti rūpesčiais, siunčia ligas ar nesidomi mumis. Dievas išvaduoja žmogų, tūkstančius kartų parodydamas savo dėmesingumą, rūpindamasis mumis, išsakydamas savo meilę. Dešimt Dievo, išvaduojančio savo tautą iš nelaisvės, žodžių yra to rūpesčio išraiška. Atrodytų, mes visi juos gerai žinome, tačiau kažin ar tinkamai suprantame.

Tai nėra dešimt įsakymų, panašių į mokyklos nuostatus ar kelių eismo taisykles. Tai nurodymai, pasiūlymai, nubrėžtas kelias. Pirmajame skaitinyje nerasime nė menkiausio grasinimo iš Dievo pusės, viskas nukreipta į ateitį. Tų nurodymų vykdymas dar neužtikrina amžinojo gyvenimo, tačiau pripildo žemiškąjį gyvenimą kreipdami jį link Dievo. Tai nurodymai, kurių laikydamiesi, žmonės gali atrasti Dievą ir patys tapti žmogiškesni. Tai kupini sveiko proto žodžiai, kuriais Dievas atskleidžia žmogui gyvenimo slėpinius, siūlo gyvenimo pilnatvę ir veda į laimę.

Mes dažnai šiuos Viešpaties žodžius priimame, kaip nemalonų Aukščiausiojo įsikišimą, varžantį mūsų laisvę, pakerpantį mūsų dvasios polėkių sparnus pateiktais iš pirmo žvilgsnio smulkmeniškais ir beprasmiais įpareigojimais. Toks požiūris į savo santykį su Dievu, kelia pavojų, kad niekaip neišvysime Viešpaties Jėzaus veido.

Antrajame skaitinyje apaštalas mums sako: mūsų gyvenimas yra įprasmintas Kristaus kryžiumi. Paulius, rašydamas Korinto krikščionims, garsiai svarsto: Jėzus prisiėmė kryžių, kaip absoliučios Dievo meilės išraišką ir atskleidė savo sekėjams, kad, siekiant autentiškos meilės, tenka būti nukryžiuotam, tai yra, atiduoti save be išlygų, kaip tai padarė Jėzus.

Trečiasis nurodymas, išreikštas Evangelijos ištrauka, yra toks: būtina išlaisvinti savo širdį ir apvalyti savo dvasios pasaulį, kad galėtume kreiptis į Dievą tinkamu būdu. Apaštalui ir evangelistui Jonui šventyklos apvalymas visų pirma yra atsivertimo ženklas. Jis kalba apie tai, kad iš tikėjimo pasaulio turi būti išvytos nepagrįstos svajonės ir pretenzijos, padedant žmogui atrasti savyje troškimą būti arti Dievo ir priimti Jo valią su nuoširdžiu pasitikėjimu bei viltimi.

Evangelijos skaitinyje atpasakotas prekiautojų išvarymas iš šventyklos tampa simboliniu priminimu visiems, trokštantiems vienokiu ar kitokiu būdu nusipirkti Dievo malones, nors tai būtų dar viena malda ar geras darbas, tačiau siekiant naudos sau, kai mėginame įtikinti Dievą išgirsti mūsų prašymus, paklusti mūsų valiai…

Vis tiktai Dievas neturi ko veikti su tokiomis mūsų aukomis. Jam brangu tai, ką mes padarome, vadovaudamiesi gera valia, pasirengę atiduoti save dėl kitų, pasitikėdami Viešpačiu ir Jo meile.

Išvaduoti iš širdies nerimo…

(Mons. Adolfas Grušas)







All the contents on this site are copyrighted ©.