Artėjant žydų Velykoms, Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. Šventykloje jis rado prekiaujančių
jaučiais, avimis, balandžiais ir prisėdusių pinigų keitėjų. Susukęs iš virvučių rimbą,
jis išvijo visus juos iš šventyklos, išvarė avis ir jaučius, išbarstė keitėjų pinigus,
išvartė jų stalus. Karvelių pardavėjams jis pasakė: „Pasiimkite savo paukščius ir
iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų!“ Jo mokiniai prisiminė, kad yra parašyta:
Uolumas dėl tavo namų sugrauš mane.
Tuomet žydai kreipėsi į Jėzų, sakydami:
„Kokį ženklą mums galėtum duoti, jog turi teisę taip daryti?“ Jėzus atsakė: „Sugriaukite
šitą šventovę, o aš per tris dienas ją atstatysiu!“ Tada žydai sakė: „Keturiasdešimt
šešerius metus šventovę statė, o tu atstatysi ją per tris dienas?!“ Bet jis kalbėjo
apie savo kūno šventovę. Tik paskui, jam prisikėlus iš numirusių, mokiniai prisiminė
jį apie tai kalbėjus. Jie įtikėjo Raštu ir Jėzaus pasakytais žodžiais.
Per
Velykų šventes, jam būnant Jeruzalėje, daugelis įtikėjo jo vardą, matydami jo daromus
ženklus. Bet Jėzus, gerai visus pažindamas, jais nepasitikėjo. Jam nereikėdavo, kad
kas paliudytų apie žmogų. Jis pats žinojo, kas yra žmogaus viduje. (Jn
2, 13-25).
IŠLAISVINTIEJI
Gavėnia suteikia mums galimybę naujai
pažvelgti į save ir įvertinti savo elgesį. Pagrindinis mums, kaip tikintiesiems, gresiantis
pavojus kyla iš to, kad pernelyg daug dėmesio teikiame darbams, kuriuos esame užplanavę,
ir todėl nesugebame savo gyvenimo darbų įvertinti, kaip visumos, nepajėgiame įžvelgti
esminių dalykų, suteikiančių prasmę mūsų gyvenimo įvykiams.
Ypač šiuo liturginių
metų laiku Bažnyčia siūlo mums išeiti į dykumą, kad pajustume drauge su mumis esančius
ir mums tarnaujančius angelus, kad suvoktume būtinybę vengti nepasitikėjimo ir pesimizmo.
Esame kviečiami pamatyti mus supančio pasaulio grožį ir jame įžvelgti su niekuo nesulyginamą
grožybę – Kristų, nušviestą Tėvo spindesio.
Šiandien Žodžio liturgijoje mums
pateikiami dar trys labai svarbūs nurodymai, siekiantys mūsų tikėjimo esmę, ruošiantys
mus švęsti prisikėlimą, padedantys ir mums prisikelti.
Pirmiausia turėtume
įsiklausyti į pirmajame skaitinyje girdimus Viešpaties Dievo žodžius: „Aš esu Viešpats,
tavo Dievas, kuris tave išvedė iš Egipto, iš vergovės namų“.
Dievas nėra tas,
kuris nori mus prislėgti rūpesčiais, siunčia ligas ar nesidomi mumis. Dievas išvaduoja
žmogų, tūkstančius kartų parodydamas savo dėmesingumą, rūpindamasis mumis, išsakydamas
savo meilę. Dešimt Dievo, išvaduojančio savo tautą iš nelaisvės, žodžių yra to rūpesčio
išraiška. Atrodytų, mes visi juos gerai žinome, tačiau kažin ar tinkamai suprantame.
Tai
nėra dešimt įsakymų, panašių į mokyklos nuostatus ar kelių eismo taisykles. Tai nurodymai,
pasiūlymai, nubrėžtas kelias. Pirmajame skaitinyje nerasime nė menkiausio grasinimo
iš Dievo pusės, viskas nukreipta į ateitį. Tų nurodymų vykdymas dar neužtikrina amžinojo
gyvenimo, tačiau pripildo žemiškąjį gyvenimą kreipdami jį link Dievo. Tai nurodymai,
kurių laikydamiesi, žmonės gali atrasti Dievą ir patys tapti žmogiškesni. Tai kupini
sveiko proto žodžiai, kuriais Dievas atskleidžia žmogui gyvenimo slėpinius, siūlo
gyvenimo pilnatvę ir veda į laimę.
Mes dažnai šiuos Viešpaties žodžius priimame,
kaip nemalonų Aukščiausiojo įsikišimą, varžantį mūsų laisvę, pakerpantį mūsų dvasios
polėkių sparnus pateiktais iš pirmo žvilgsnio smulkmeniškais ir beprasmiais įpareigojimais.
Toks požiūris į savo santykį su Dievu, kelia pavojų, kad niekaip neišvysime Viešpaties
Jėzaus veido.
Antrajame skaitinyje apaštalas mums sako: mūsų gyvenimas yra
įprasmintas Kristaus kryžiumi. Paulius, rašydamas Korinto krikščionims, garsiai svarsto:
Jėzus prisiėmė kryžių, kaip absoliučios Dievo meilės išraišką ir atskleidė savo sekėjams,
kad, siekiant autentiškos meilės, tenka būti nukryžiuotam, tai yra, atiduoti save
be išlygų, kaip tai padarė Jėzus.
Trečiasis nurodymas, išreikštas Evangelijos
ištrauka, yra toks: būtina išlaisvinti savo širdį ir apvalyti savo dvasios pasaulį,
kad galėtume kreiptis į Dievą tinkamu būdu. Apaštalui ir evangelistui Jonui šventyklos
apvalymas visų pirma yra atsivertimo ženklas. Jis kalba apie tai, kad iš tikėjimo
pasaulio turi būti išvytos nepagrįstos svajonės ir pretenzijos, padedant žmogui atrasti
savyje troškimą būti arti Dievo ir priimti Jo valią su nuoširdžiu pasitikėjimu bei
viltimi.
Evangelijos skaitinyje atpasakotas prekiautojų išvarymas iš šventyklos
tampa simboliniu priminimu visiems, trokštantiems vienokiu ar kitokiu būdu nusipirkti
Dievo malones, nors tai būtų dar viena malda ar geras darbas, tačiau siekiant naudos
sau, kai mėginame įtikinti Dievą išgirsti mūsų prašymus, paklusti mūsų valiai…
Vis
tiktai Dievas neturi ko veikti su tokiomis mūsų aukomis. Jam brangu tai, ką mes padarome,
vadovaudamiesi gera valia, pasirengę atiduoti save dėl kitų, pasitikėdami Viešpačiu
ir Jo meile.