Kardinolas Bagnasco. Nuo žmogaus sampratos priklauso visuomenės tipas

Kovo 7 dieną, trečiadienį, kardinolas Angelo Bagnasco, Italijos vyskupų konferencijos primininkas, Romoje susitiko su politikais ir skaitė paskaitą, kurioje palietė įvairius žmogaus ir politikos klausimus pagal Bažnyčios socialinę doktriną.

Pastaroji, primena kardinolas Bagnasco, nesiekia pateikti techninių sprendimų, tačiau bendras gaires. Be to, ji nėra skirta tik tikintiesiems, bet yra pajėgi dialoguoti su kitomis pozicijomis, mat remiasi, be Evangelijos, kiekvienam žmogui būdingu racionalumu.

Plačią Bažnyčios socialinę doktriną galima reziumuoti vienu principu – žmogaus orumas, kuris vertybių hierarchijos viršuje.

Be žmogaus pasaulio tikrovė būtų įvairios formos materijos sankaupa, kuri neturėtų pilnos prasmės. Tik santykyje su žmogumi tikrovė įgyja pilną prasmę. Pavyzdžiui, ekonominė dimensija pati savaime nėra vertybė, ji neturėtų vertės, jei netarnautų pavieniams individams ir bendruomenei.

Nuo to, kokia yra žmogaus samprata, ženkliai priklauso tai, kokias formas įgyja visuomenė. Visuomenės tipas priklauso nuo idėjos apie žmogų. Todėl Bažnyčios socialinėje doktrinoje sampratos apie žmogų, antropologijos klausimas yra kertinis.

Ypač yra pabrėžiama žmonių tarpusavio santykių ir transcendentinė dimensija, kuri jį daro kokybiškai skirtingu nuo pasaulio, kuriame gyvena. Tai prieštarauja tam tikrai kultūrai, kuri žmogų sulygina su materialine sfera, ignoruojant įgimtą poreikį ieškoti tiesos ir gręžtis į Dievą savo egzistencijos giliausios prasmės paieškose. Tačiau asmuo pranoksta medžiaginę sferą ir gali įgyvendinti savo giliausius lūkesčius tik per savo vidujumo ir dvasingumo vertinimą. Čia religinė patirtis yra nepakeičiamas elementas ir turi turėti sau vietos tiek visuomenėje, tiek pasaulietinėje valstybėje.

Paprastai transcendentinės žmogaus dimensijos užmiršimą lydi individualistinė žmogaus samprata, kurioje kitas asmuo gali būti kliūtis arba tik atsitiktinumas, ir jei yra kuriamos individų asociacijos, tai tik dėl naudos ir patogumo. Individualizmas nesunkiai tampa abejingumu bendriems reikalams, abejingumu kitam asmeniui, pasiduoda idėjoms, jog žmogus laisvę ir laimę realizuoja per turėjimą ar potyrius.

Bažnyčios socialinėje doktrinoje samprata apie žmogų tokio individualizmo išvengia apie asmenį visada mąstydama sąryšyje su bendruomene ar visuomene. Tai nusako kita pamatine Bažnyčios socialinės doktrinos sąvoka – bendruoju gėriu. Bendrasis gėris yra tiek pavienių asmenų, tiek jų bendruomenės gėris. Taip išvengiama ir kito kraštutinimo – kolektyvizmo, kuris lengvai aukoja pavienį asmenį. Bendrojo gėrio perspektyvoje neteisinga yra samprata apie teises, kai pastarosios naudojamos tik gėrių sau reikalavimui, užmirštant pareigas kitų atžvilgiu.

Kardinolas Bagnasco paminėjo kitą pavojų – technikos suabsoliutinimą. Technikos rezultatai turi būti pripažįstami ir vertinami. Tačiau kai pradedama manyti, kad technika gali išspręsti visus žmogaus klausimus, sąmoningai ar ne yra atsisakoma politinių debatų ir moralinio vertinimo.

Palietęs kitas iš žmogaus orumo principo išplaukiančias pasekmes, aktualias Italijos ir visos Europos kontekste - pagarbą gyvybei, pareigą vykdyt svetingą emigracijos politiką – Italijos vyskupų konferencijos pirmininkas papildė savo apmąstymus dar trimis punktais.

Pirma, asmens ir valstybės santykiai turi būti reguliuojami pagal subsidiarumo principą, kuris pabrėžia kiekvieno asmens teisę ir pareigą išreikšti savo galimybes bei valstybės pareigą tam sudaryti palankias sąlygas ir padėti. Antra, negalima atsisakyti tiesos sąvokos ir ją pakeisti reliatyvistine nuostata, jog individualūs pasirinkimai yra geri ir teisingi vien todėl, kad jie individualūs. Trečia, tiesa apie žmogų yra glaudžiai susijusi meile tiek mikro santykiuose su kitais asmenimis, tiek makro santykiuose, liečiančiuose visuomenę, kaip tai detaliai nagrinėjo Benediktas XVI enciklikoje „Caritas in Veritate“. (Vatikano radijas)