Libanas priima sirų pabėgėlius

Sirijoje „arabų pavasaris“ virto žiema, tvirtina ne vienas apžvalgininkas, komentuodamas susirėmimus tarp prezidento Assado pajėgų ir įvairių kovotojų grupuočių, per kuriuos jau žuvo daugiau nei 7000 žmonių, daugiausia civilių.

Nors masinio egzodo dar nėra, tačiau daug žmonių ieško būdo pasitraukti iš konfliktų zonos, kurioje galima lengvai prarasti gyvybę išėjus parsinešti vandens arba maisto. Jungtinių Tautų Organizacijos duomenimis, kovo 4-6 dienomis į Libaną atvyko mažiausiai du tūkstančiai sirų pabėgėlių. Jų poreikiais, tarp kitų organizacijų, rūpinasi ir Libano Caritas organizacija.

Nors tarptautinė bendruomenė jau daug kartų pareikalavo prezidento Assado režimo nutraukti veiksmus ir grasina įvairiomis sankcijomis, krikščionių lyderiai ne kartą perspėjo, kad ne viskas yra paprasta ir ne visi, laisvės vardu kovojantys prieš režimą, jos iš tikro nori. Šalyje netrūksta samdinių ir yra surinkta patikimų liudijimų apie islamistų fundamentalistų grupuočių veikimą.

Panašiai neseniai kalbėjo ir Libano maronitų apeigų katalikų patriarchas Bechara Rai. Anot patriarcho, šiandien daug kalbama apie tai, koks diktatoriškas ir neteisingas Aassado režimas, tačiau kažkodėl nutylima, kad dabartiniame arabų pasaulyje tai jokia išimtis. Išimtis greičiau buvo kita – Sirija vienintelė iš regiono musulmoniškos daugumos valstybių buvo nepaskelbusi islamo valstybės religija ir šiuo požiūriu buvo labiau demokratiška, nei kitos.

Neginame režimo, apgailestaujame dėl prievartos, nesame nusiteikę prieš jokią religiją, tačiau bijome, kad konfliktu pasinaudos ekstremistinės jėgos, - jau ne kartą regiono krikščionių lyderių išsakytus nuogąstavimus pakartojo patriarchas Rai.

Nors ir krikščionių bendruomenėje yra netekčių, laimei krikščionys nėra kovojančių pusių taikiniai vien todėl, kad jie krikščionys. Nėra rengiami specialūs išpuoliai prieš jų namus ar bažnyčias, nors tai nebūtų sunku padaryti. Tačiau pasirodė neraminančių ženklų.

Kovo pradžioje apie 30 ginkluotų vyrų su kaukėmis netikėtai įsiveržė į Deir Mar Musa vienuolyną, su „klasikiniu“ pretekstu, jog jame gali būti slepiami ginklai. Apieškoję bažnyčią ir vienuolyną jų, žinoma, nerado, tačiau pasiėmė rastą nedidelę pinigų sumą, skirtą vienuolyno bendruomenės gyvenimo reikmėms. Nors niekas nebuvo sumuštas ar sužeistas, tačiau bendruomenė, be abejo, patyrė didelį stresą. (Vatikano radijas)