Kardinolas Keith O’Brien oponuoja tos pačios lyties santuokų projektui

Daug šurmulio ir atgarsių Didžiojoje Britanijoje sukėlė dienraščio „The Telegraph“ išspausdintas straipsnis, kurį pasirašo kardinolas Keith O’Brien, Škotijos katalikų vyskupų konferencijos pirmininkas, ir kuris yra nukreiptas prieš Deivido Kamerono vyriausybės planus iki 2015 metų tos pačios lyties asmenų sąjungoms suteikti „santuokos“ statusą.

Didžiosios Britanijos vyriausybė kaip tik šį mėnesį pradeda visuomenines konsultacijas dėl tos pačios lyties santuokų pripažinimo. Įvairiomis visuomeninėmis iniciatyvomis pradėti rinkti parašai už ir prieš tokių santuokų pripažinimą.

Savo straipsnyje kardinolas Keith O’Brien primena, jog kai prieš keletą metų buvo nuspręsta įteisinti tos pačios lyties partnerystes, jų gynėjai tvirtino, kad nesikėsina į santuoką, kaip vyro ir moters sąjungą. Tie, kurie manė, kad tos pačios lyties santykiai yra žeidžiantys fiziškai, emociškai ir dvasiškai tiems, kurie juose dalyvauja, tada perspėjo, kad netrukus bus pareikalauta ir santuokos. Už tai nusipelnė nepagrįstos panikos skleidėjų vardo, nors šiandien atsitiko būtent tai, ką jie numatė.

Šiandien tos pačios lyties poros, sudariusios civilinę partnerystę, naudojasi praktiškai visomis pagal įstatymą numatytomis teisėmis, kaip ir sutuoktiniai. Todėl, kardinolo O’Brien nuomone, kalba eina daugiau ne apie konkrečias porų teises, o apie nedidelės aktyvistų grupės pastangas pakeisti patį santuokos apibrėžimą visuomenėje.

Kadangi santuokos institucija yra vienas iš pagrindinių visuomenės atraminių blokų, jos apibrėžimo pakeitimas turėtų pasekmių visai visuomenei. Tačiau ar galime savavališkai keisti institucijos prasmę, kuri istorijos bėgyje galiojo kiekvienoje visuomenėje? Vyriausybė neturi moralinio autoriteto ardyti visuotinio santuokos supratimo.

Ir jei apibrėžimas būtų pakeistas, kaip bus elgiamasi su tokiais ugdytojais, kurie mano, kad santuoka turėtų būti tarp vyro ir moters, kaip kad apibrėžta ir Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje? Ar ugdytojo teisė turėti tokią nuomonę bus gerbiama ar neigiama? O gal tiek ugdytojas, tiek jo mokinys taps dar vienomis tolerancijos tironijos aukomis, eretikais, kuriuos valstybės primetama ortodoksija turės bet kokia kaina sutriuškinti? Dar prieš keletą metų buvo visuotinai sutariama dėl santuokos teikiamo gėrio visuomenei, ji buvo pripažįstama ir ginama. O šiandien ginantys tradicinę santuoką rizikuoja būti pavadinti netolerantiškomis davatkomis.

Viena iš santuokos prasmių – kad joje gimęs vaikas turėtų motiną ir tėvą. Šiandien ši perspektyva, rodos, visai ignoruojama ir pamirštama. Visi vaikai nusipelno pradėti gyvenimą su motina ir tėvu. Apie tokio gyvenimo vaikui teikiamą stabilumą ir gerovę yra surinkta daugybė įrodymų. Tokia pat gerovė negali būti suteikiama tos pačios lyties porų, kad ir kokia geranoriška ji būtų.

Tos pačios lyties santuoka panaikintų pamatinę idėją įstatyme, kad kiekvienas vaikas turi turėti tėvą ir motiną. Jos pripažinimas sudarytų prielaidą visuomenei, kuri savavališkai nuspręstų iš vaiko atimti arbą tėvą, arba motiną. Yra ir kitų pavojų. Jei santuoka nebereikš moters ir vyro sąjungos, tačiau dviejų vyrų arba dviejų moterų, kodėl reikėtų čia ir sustoti? Kodėl tada neleisti trims vyrams, moteriai ir dviem vyrams sudaryti santuokos, jei jie pažada ištikimybę vienas kitam? Jei santuoka yra tik apie suaugusių meilę, kokiu pagrindu trims vienas kitą mylintiems suaugusiems turėtų būti trukdoma susituokti?

Škotų ganytojas taip pat kritikavo vyriausybės ir tos pačios lyties santuokų šalininkų užtikrinimus, kad tai neturės visuotinių pasekmių ir kad Bažnyčios galės pasirinkti jų nesudaryti. Taip teigti yra naivu arba arogantiška. (Vatikano radijas)