Pirmasis Gavėnios sekmadienis

Dvasia Jėzų paakino nukeliauti į dykumą. Jis praleido dykumoje keturiasdešimt dienų šėtono gundomas, buvo kartu su žvėrimis, ir angelai jam tarnavo. Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus sugrįžo į Galilėją ir ėmė skelbti gerąją Dievo naujieną: „Atėjo įvykdymo metas, Dievo karalystė čia pat! Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (Mk 1, 12-15)

DVASIOS VEDAMI

Į mūsų gyvenimą vėl atėjo Gavėnia… Atėjo metas nusiimti kaukes: tiek užsidėtąsias karnavalo metu, tiek kitas, kur kas sunkiau nuimamas, kurias mums uždėjo gyvenimas ar įpročiai. Kaip ir kiekvienais metais, Bažnyčia siūlo mums pasirengti Velykoms, leidžiant sielai patirti vidinę ramybę.

Keturiasdešimt dienų… Tai dešimtoji metų dalis, kai esame raginami numalšinti dvasios troškulį, patikrinti, ar tebesame keliautojai, ieškantys tiesos. Kad sugebėtume tai įvykdyti, mums ir yra reikalinga dykuma, galimybė bent kuriam laikui atsiplėšti nuo gyvenimo chaoso ir nuolatiniame karštligiškame mūsų dienų skubėjime atrasti laiko vidinei tylai. Keturiasdešimt dienų… kad joms pasibaigus grįžtume išlaisvinta dvasia.

Neturime į Gavėnią žiūrėti, kaip į skausmingą, bet neišvengiamą atgailos laiką, kai prisiimame įvairių atsižadėjimų, kurie ne visuomet yra naudingi, ir užsidedame atgailotojo kaukę. Iš tiesų yra visai kitaip: Gavėnia – tai tiesos ir savo gyvenimo patikrinimo metas, pasirengimas didžiam įvykiui, liudijančiam gyvybę ir pergalę prieš mirtį. Kaip tik todėl mes neturime savo ir taip liūdnos krikščionybės daryti dar liūdnesne, bet pasirūpinti ją atgaivinti, atrasti džiaugsmo savo tikėjimo keliuose. Tam ir yra reikalinga Gavėnia…

Jėzus savo viešąjį gyvenimą pradėjo dykumoje. Šventajame Rašte toks Jo pasirinkimas turi ne vieną pirmavaizdį: keturiasdešimt metų, kuriuos žydų tauta praleido dykumoje, dykuma minima, kaip pranašų skelbimo vieta, pradedant nuo Izaijo iki Ozėjo ir Jono Krikštytojo. Evangelistas Morkus, pasakodamas apie Jėzaus buvimą dykumoje apsiriboja dviem nedideliais pastebėjimais, priešingai, negu Matas ir Lukas, kurie nuodugniai aprašo ir gundymo sceną. Reikia tačiau pripažinti, kad dėl tokio trumpo aprašymo Morkus atskleidžia pačią Jėzaus buvimo dykumoje esmę. Jėzus iškeliauja į dykumą paskatintas Dvasios.

Tik tikintys, priėmę krikštą žmonės, tie, kurie dar ieško ar nori geriau pažinti Dievą, moka išgirsti Dvasios kvietimą ir išeiti į dykumą. Pasaulis bėga nuo dykumos, bijo jos, baisisi vienatve ir nežino, kad yra taip pat ir dykuma, pilna garsų bei Dievo buvimo, kurią žmogus atranda savo sieloje.

Dvasia veda mus į tą dykumą, kuomet mūsų, kaip tikinčiųjų, gyvenimas pradeda strigti, nusilpsta, kai jaučiamės pavargę ar, dar blogiau, nebenorime judėti pirmyn ir pradedame tvirtinti sau ir visiems aplinkui, kad nėra jokios prasmės tame, ką darome. Tikintysis keliauja į dykumą, nes tik dykumoje supranta, kad yra bėglys, keliautojas, piligrimas, ieškantis šviesios tikėjimo tvirtovės. Ta dykuma yra mūsų širdyje. Tik dykumoje galime pajusti tylų Dievo buvimą…

Jėzus pasiliko dykumoje keturiasdešimt dienų, nes norėjo pasidalyti su žmogumi visais vargais ir išmėginimais. Jis, neturėdamas jokios nuodėmės, atsistojo į eilę su atgailaujančiais nusidėjėliais. Jis norėjo patirti ir prisiimti ilgas tautos klajones po dykumą, keliaujant į Pažadėtąją Žemę. Ten, dykumoje, Jis patyrė ir piktojo pagundas.

Evangelistas Morkus, pasakodamas apie šį Jėzaus gyvenimo etapą, prideda vieną įdomią pastabą: Jis buvojo kartu su žvėrimis, ir angelai jam tarnavo. Kai, atsidūrę dvasios dykumoje mes nusimetame savo kaukes, visada susiduriame su priešo pagunda, pasijuntame tarsi apsupti laukinių žvėrių. Susiduriame su išdidumu, pavydu, pykčiu, piktžodžiavimu, prievarta, kurie iki tol slėpėsi mums nežinomuose širdies užkampiuose. Būtume naivūs, galvodami, kad patys vieni tai sugebėsime įveikti, tačiau, apšviesti Dievo malonės, pajuntame ir tai, ką Morkus vadina angelų tarnavimu. Mes jaučiame pagalbą savo dvasinėje kovoje, įgauname drąsos savo kelionėje.

Reikia tik paklusti Dvasiai, raginančiai mus leistis į tą kelionę per dykumą…

(Mons. Adolfas Grušas)