Naujosios kultūros iššūkiai Bažnyčiai

Vasario 24 d. Bratislavoje vyko tarptautinė konferencija apie naujosios kultūros iššūkius. Pasak konferenciją organizavusios Slovakijos vyskupų konferencijos, naujoji evangelizacija ir jos santykis su žiniasklaidos priemonėmis yra labai aktuali tema, kuri negali likti tik teoriniame lygmenyje, bet privalo būti pritaikyta praktikoje. Pranešimus skaitė Popiežiškosios visuomenės komunikavimo tarybos pirmininkas arkivyskupas Claudio Maria Celli, Šventojo Sosto interneto tarnybos vadovas mons. Lucio Ruiz ir Popiežiškosios naujosios evangelizacijos tarybos pirmininkas arkivyskupas Rino Fisichella.

Šių dienų svarbiausias klausimas yra ar modernios civilizacijos persmelktas žmogus vis dar gali tikėti Jėzumi Kristumi Dievo Sūnumi, - arkivyskupas Fisichella svarstė savo pranešime. Pasak arkivyskupo, didžiausia nūdienos pasaulio išgyvenama krizė nėra ekonominio ar finansinio pobūdžio, bet kultūros krizė ir ypatingai antropologinė. Viena iš šių dienų tendencijų yra ta, kad Dievas tampa nereikalinga hipoteze, kurios reiktų ne tik vengti, bet išvis atsisakyti. Jei Dievas lieka uždarytas tolimiausiame ir tamsiausiame gyvenimo kampe, žmogus praranda pats save, neberanda gyvenimo prasmės ir, galiausiai, įsivaizduoja galintis valdyti gyvybę ir mirtį, kada ir kur gimti ir mirti. Be to, kultūra, eidama link tobulo kūno stabmeldystės, o tarpasmeninį santykį grįsdama grožiu ir fiziniu tobulumu, galiausiai pamiršta gyvenimą statyti ant tvirtų ir amžinių vertybių. Tačiau krizė nėra tik neigiamas įvykis. Krizė leidžia įvertinti tai kuo mes gyvename ir rasti naujas tinkamas formas. Reikia Dievą gražinti į centrinę vietą.

Naujoji evangelizacija remiasi įsitikinimu, kad Dievo malonė perkeičia žmogaus širdį iki atsivertimo, o mūsų liudijimui suteikia patikimumo. Bažnyčia evangelizuoja, nes paklūsta Viešpaties nurodymui skelbti jo Evangeliją visai žmonijai. Evangelizacija turi tiesioginį kontaktą su kultūromis, jas formuoja ir keičia. Visais amžiais krikščionių bendruomenė buvo atidi savo gyvenamam laikmečiui bei kultūriniam kontekstui, degė troškimu suprasti supamą pasaulį ir jį nukreipti evangelinės tiesos linkme. Pavyzdžiui, devintajame amžiuje du broliai Kirilas ir Metodijus giliai suvokė tikėjimo ir kultūros vienybės vertę bei atliko tikrą naujosios evangelizacijos darbą.

Yra klaidinga manyti, jog norime sugriauti modernaus pasaulio pasiekimus. Jei šiandien pasaulis pažįsta senąją Atėnų ir Romos filosofinės, literatūrinės, meninės ir teisinės kultūros turtus, tai tik krikščionybės dėka. Niekas negali neigti, kad amžiams bėgant didieji laimėjimai savo pagrindą turi būtent krikščionybėje. Tokios sąvokos kaip pasaulietiškumas, laisvė, pagrindinės žmogaus teisės bei kitos reikiasi būtent asmens, asmens orumo ir visuotinio gėrio sąvokomis, kurios yra mūsų socialinės vizijos pagrindas. Subjekto centriškumas, kuriuo remiasi modernizmas, negąsdina, bet verčia ieškoti kelių kaip geriau paaiškinti, jog nuosekli antropologija remiasi atvirumu transcendencijai.

Naujoji evangelizacija yra sunkiai įgyvendinamas projektas, kuris gali mus gąsdinti. Tačiau be ateities plano būsime tik apgailėtini. Naujoji evangelizacija iš mūsų reikalauja mokėti pagrįsti savo tikėjimą parodant Dievo Sūnų, vienintelį žmonijos išgelbėtoją. Arkivyskupas Fisichella pabrėžė, kad jei tai sugebėsime, galėsime duoti atsakymus į šių dienų žmonių užduodamus klausimus. Taigi, atėjo laikas atverti langus ir eiti skelbti Kristaus, kurio esame liudytojais, prisikėlimą. Tačiau skelbiama žinia turi atitikti gyvenimo būdą, kuris kitiems padės mumyse atpažinti Jėzaus mokinius. (Vatikano radijas)