Aštuonioliktojo amžiaus popiežius Benediktas XIII – arčiau altorių garbės
Penktadienį Laterano rūmuose Romoje buvo iškilmingai pradėta Benedikto XIII, aštuonioliktojo
amžiaus popiežiaus ir dominikonų vienuolio, kanonizacijos byla. Nepilnus šešerius
metus popiežiavęs Benediktas XIII, Pierfrancesco Orsini (t. Vincentas Marija, OP),
gimė Apulijos Gravinoje, netoli Bario miesto, 1650 metais garsioje pietų Italijos
aristokratų šeimoje, Bažnyčiai jau davusioje du popiežius.
Romoje 1730 metų
vasario 21 dieną mirusio Dievo tarno Benedikto XIII žemiškieji palaikai ilsisi Marijos
Sopra Minverva bažnyčioje sostinės senamiestyje.
Orsini, netekęs tėvo, būdamas
šeimos pirmagimis, turėjo paveldėti garsios giminės garbę ir turtus, tačiau dar paauglystėje
visko atsisakė ir įstojo į dominikonų vienuolyną. 1668 metais Šv. Sabinos vienuolyne
Romoje davė vienuolio įžadus ir pasivadino t. Vincentu Marija.
T. Vincentas
Marija Orsini, OP, 1671 metais įšventinamas kunigu ir, nors priešinosi, būdamas 22
metų tapo kardinolu. Nuo tada prasidėjo vyskupavimo patirtis, pirma Manfredonijoje,
paskui Čėzėnoje, galop Benevente, kur vyskupavo beveik keturiasdešimt metų, neatsisakydamas
šio sosto valdytojo pareigų net ir po išrinkimo popiežiumi.
Ganytojo didžiausias
rūpestis buvo tikinčiųjų dvasinė ir materialinė gerovė. Tiek Benevente, tiek Romoje,
jis ištikimai vadovavosi Tridento susirinkimo nurodymais vyskupams: rengė pastoracines
keliones, sinodus, tvarkė kunigų seminarijas, skatino karitatyvinių institutų veiklą,
mokė, tvirtino sielovadą, tikinčiųjų katechezę. Jis Benevente sėkmingai pradėjo ir
užbaigė net 15 sinodų. Orsini ypatingą dėmesį skyrė nepasiturintiems ir vargstantiems
valstiečiams. Stengdamasis jiems padėti ganytojas 1694 metais įkūrė žemės ūkio kredito
kasą ir kitas šalpos institucijas.
Renkant naują popiežių po Inocento XIII
mirties 1724 metais Orsini nebuvo tarp ryškiųjų kandidatų, tačiau po dviejų mėnesių
kardinolai atidavė pakankamai balsų dominikonų vienuoliui ir arkivyskupui, kardinolui
Vincentui Marijai Orsini, kuris pasivadino Benediktu XIII.
Apaštalų Soste,
panašiai kaip ankstesnėse vyskupijose, pamaldus ir asketiškas popiežius Benediktas
XIII pasižymėjo labiau kaip sielų ganytojas nei kaip politinis vadovas. Taip pat santykiuose
su valstybėmis jam daugiausia rūpėjo dvasinių klausimų pirmumas, todėl jis yra laikomas
Bažnyčios reformos vykdytoju. Benediktas XIII dėmesį skyrė liturgijos normų įgyvendinimui
parapijose (išleido Memoriale Rituum, 1725 m.), saugojo katalikų tikėjimą nuo jansenizmo
nukrypimų, drausmino prelatus, kad laikytųsi santūraus gyvenimo ir aprangos stiliaus,
ėmėsi pertvarkymų savo vyskupijos tikinčiųjų sielovadoje, sušaukęs pirmąjį sinodą
Romoje po kelerių šimtmečių pertraukos.
Mažai žinomas dominikono Vincento
Marijos Orsini - Benedikto XIII pontifikatas sulaukė istorikų dėmesio. Dominikonų
kongregacija, Benevento arkivyskupija ir tėviškės Apulijos Gravinos „Benedikto XIII
centras“ šeštadienį, vasario 24 d. Popiežiškajame šv. Tomo Akviniečio universitete
Romoje (Angelikume) surengė suvažiavimą tema: „Benediktas XIII tarp šv. Dominyko ir
Pilypo Neri“. (Vatikano radijas)