Šv. Petro Sosto ženklas. Popiežius aukojo Mišias kartu su naujais kardinolais.

Šv. Petro Sosto šventę liturginis kalendorius mini vasario 22 d. Šiemet tai bus Gavėnios liturginį metą pradedantis Pelenų trečiadienis, dėl to Vatikane Šv. Petro Sosto šventė buvo atkelta į šį sekmadienį ir popiežius Benediktas XVI ją šventė kartu su dieną anksčiau, šeštadienio konsistorijoje paskirtais naujais kardinolais.

Pirmiausia Popiežius kreipėsi į naujus kardinolus:

Neseniai girdėtame Antrajame skaitinyje apaštalas Petras ragina Bažnyčios „vyresniuosius“ būti uoliais ganytojais ir rūpestingai vadovauti Kristaus jiems patikėtai kaimenei (plg. 1 Pt 5,1-2). Šitie žodžiai, - sakė Popiežius, - skirti pirmiausia jums, brangūs broliai, kurie esate daug nusipelnę Dievo tautai dosniai ir išmintingai vykdydami savo ganytojišką tarnystę vyskupijose, vadovaudami Romos Kurijos dikasterijoms arba tarnaudami Bažnyčiai studijomis ir dėstymu. Kardinoliška garbe, suteikta jums kaip jūsų ištikimo darbo Viešpaties vynuogyne įvertinimas, kartu pagerbiamos ir bendruomenės bei tautos, iš kurių jūs esate kilę ir kurioms garbingai atstovaujate. Ji taip pat suteikia jums naują atsakomybę ir reikalauja, kad su dar didesniu uolumu tarnautumėte Kristui ir visai krikščioniškai bendrijai.

Toliau homilijoje Popiežius komentavo Šv. Petro Sosto ženklą, simbolizuojantį Petro Įpėdinio, vienybėje su visais ganytojais, vykdomą tarnystę.

Evangelijos ištrauka šiandien kalba apie Petrą, kuris, pagautas dieviškojo įkvėpimo, išpažįsta tvirtą tikėjimą, jog Jėzus yra Dievo Sūnus, žadėtasis Mesijas. Atsakydamas į tokį aiškų tikėjimo išpažinimą, Petro pareikštą visų apaštalų vardu, Kristus atskleidžia kokią misiją jis ketinąs jam suteikti. Petras turės būti „uola“ – regimas pamatas, ant kurio bus pastatytas dvasinis Bažnyčios pastatas (plg. Mt, 16,16-19). Apibūdinimas „uola“ liudija ne apie asmens charakterio tvirtumą. Jį įmanoma suvokti tik įsigilinus į Jėzaus Simonui Petrui suteikiamos misijos slėpinį, į tai ko „kūnu ir krauju“ neįmanoma išreikšti.

Brangieji broliai ir seserys, - tęsė homiliją popiežius Benediktas, - šį Evangelijos epizodą dar geriau paaiškina plačiai žinomas meno kūrinys, puošiantis šią Vatikano baziliką – Sosto altorius. Kai perėję didingą centrinę navą ir kirtę transeptą atsiduriame apsidėje, prieš mus iškyla didžiulis bronzinis sostas, kuris tarsi kabo ore, bet iš tiesų jį palaiko keturios Didžiųjų Vakarų ir Rytų Bažnyčios tėvų statulos. Virš sosto, angelų apsupty, ovaliniame lange šlovingai spindi Šventoji Dvasia. Ką mums sako šis Berninio genijaus sukurtas skulptūrinis ansamblis? Jis mums vaizduoja Bažnyčios esmę ir Petro tarnystę joje. Bronzinės katedros viduje įmontuotas devintojo amžiaus medinis krėslas, apie kurį ilgai buvo manoma, kad tai paties apaštalo Petro sostas. Jis buvo patalpintas šiame altoriuje dėl didžios simbolinės reikšmės; dėl to, kad simbolizuoja apaštalo Petro mokymo tęstinumą jo įpėdinių tarnystėje.

Petro sostas primena ir kitą dalyką – garsiuosius šv. Ignoto Antiochiečio žodžius, kuriais jis laiške romiečiams, Romos Bažnyčią vadina tąja, kuri „vadovauja meilei (meilėje)“. Iš tiesų, vadovavimas tikėjimui neatskiriamas nuo meilės. Tikėjimas be meilės nebūtų tikras krikščioniškas tikėjimas. Tačiau šv. Ignoto žodžiai turi dar ir kitą prasmę: terminu „meilė“ ankstyvųjų amžių Bažnyčia vadino ir Eucharistiją. Eucharistija yra Kristaus meilės sakramentas, kuriame jis visus buria aplink save taip, kaip prie savęs patraukė nuo kryžiaus (plg. Jn 12,32). „Vadovauti meilei“, reiškia apkabinti žmones Eucharistijos glėbyje – Kristaus glėbyje, kuriame nieks nėra svetimas, kuriame įvairovė virsta bendryste. Tad ir Petro tarnystė yra pirmavimas meilėje eucharistine prasme, tai yra rūpinimasis visuotine Kristaus Bažnyčios bendryste. Eucharistija yra šios bendrystės forma ir matas, yra garantija, kad ši bendrystė ištikimai laikysis tikėjimo tradicijos, - kalbėjo Popiežius su naujais kardinolais koncelebruotų Šv. Petro Sosto šventės Mišių homilijoje.