Septintasis eilinis sekmadienis

Po kelių dienų, kai Jėzus vėl atėjo į Kafarnaumą, žmonės išgirdo jį esant namuose, ir tiek daug prisirinko, jog nė prie durų nebeliko vietos. O jis skelbė jiems žodį. Tada keturi vyrai atnešė paralyžiuotą žmogų. Negalėdami dėl minios prinešti jo prie Jėzaus, jie praplėšė stogą namo, kur jis buvo, ir, padarę skylę, nuleido žemyn neštuvus, ant kurių gulėjo paralyžiuotasis. Išvydęs jų tikėjimą, Jėzus kreipėsi į paralyžiuotąjį: „Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės!“ Tenai sėdėjo keletas Rašto aiškintojų, kurie svarstė savo širdyje: „Kaip jis drįsta taip kalbėti? Juk jis piktžodžiauja! Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?!“ Jėzus, iš karto savo dvasia perpratęs jų mintis, tarė: „Kam taip manote savo širdyje? Kas lengviau – ar pasakyti paralyžiuotam: 'Tau atleidžiamos nuodėmės', ar liepti: 'Kelkis, pasiimk neštuvus ir vaikščiok'? Bet, kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint galią atleisti žemėje nuodėmes, – čia jis tarė paralyžiuotajam, – sakau tau: kelkis, imk savo neštuvus ir eik namo!“ Šis atsikėlęs tuojau pasiėmė neštuvus ir visų akyse nuėjo sau. Visi be galo stebėjosi ir šlovino Dievą, sakydami: „Tokių dalykų mes niekad nesame matę“. (Mk 2, 1-12)

PAGYDYTA SIELA, Mons. Adolfas Grušas

Praeitą sekmadienį Mišių metu girdėjome Evangelijos ištrauką, pasakojančią apie raupsuotąjį, prašiusį apvalymo, ir Jėzus tą prašymą išklausė. Kalbėjome apie tai, kad raupsai buvo vienatvės liga, pašalinanti ligonį iš bendrystės su kitais žmonėmis, apsunkinta kaltės suvokimo. Kuo toliau pažengdavo liga, tuo labiau raupsuotasis grimzdavo į moralinę bedugnę, nes būdavo įsitikinęs, kad yra baudžiamas už kažkokią slaptą kaltę.

Šiandien susiduriame su kitu ligoniu, paralyžiuotu žmogumi, kurio likimas kažkiek panašus į ano raupsuotojo, bet drauge ir skirtingas, nes jį pas Jėzų atnešė bičiuliai, o ir pats Jėzus neskubėjo gydyti paralyžiuotojo, nenorėdamas išgarsėti, kaip stebuklingas gydytojas, gi raupsuotojo pasakojimas apie išgydymą ir taip jau buvo padaręs Mokytojui meškos paslaugą. Vis tiktai šiuos du pagydymus sieja viena bendra mintis: nuodėmė yra visokio blogio šaltinis ir tik išsivadavus iš jos galima atgauti kūno ir sielos sveikatą.

Pasakodamas apie paralyžiuotojo pagydymą Morkus atkreipia savo klausytojų dėmesį į tai, kaip Jėzus vertina pas jį atneštą ligonį. Kančios išvargintas žmogus, atsidūręs tragiškoje situacijoje, jau nebeturi jokios vilties. Liga apėmė visą jo būtį, protą ir jausmus, jis net ir pats nebegalėtų pasakyti, kas jis yra. Vardą jam sugrąžina Jėzus, kreipdamasis į ligonį: „Sūnau“… Tai kreipinys, skirtas kiekvienam iš mūsų, kurie nuodėme esame susiję su tais nelaimingaisiais. Mes negalime būti tapatinami su mūsų ligomis, nelaimėmis, su mūsų nuodėmėmis. Mes visų pirma esame ir amžinai būsime „sūnūs“, Dievo vaikai.

Nuo to kreipinio prasidėjo ir aprašomas stebuklas, po kurio buvęs paralyžiuotasis, pasiėmęs neštuvus, išėjo laimingas namo, o visa minia šlovino Dievą už regėtą stebuklą. Lieka tik pagrindinis klausimas: ar jie sugebėjo suprasti, kad labiausiai Dievo galybė pasireiškė ne pačiame pagydyme, o žmogaus išvadavime iš nuodėmės pančių? Sprendžiant iš vėlesnių įvykių, tektų tuo labai rimtai suabejoti.

To nepajėgia suvokti ir šių laikų žmonės, nes, jų nuomone, šiais laikais nuodėmių labai maža. Kad būtum pavadintas nusidėjėliu, dabar reikia būti savižudžiu teroristu ar vaikų prievartautoju, o visa kita labai lengvai priskiriame blogiems įpročiams ar nekaltiems prasižengimams. Galima būtų sakyti, kad anksčiau vyravusi nuomonė apie žmogaus nuodėmingumą, kaip savotišką reakciją iššaukė priešingą mąstyseną, ir tokiu būdu teiginys „viskas yra nuodėmė“ tapo „beveik niekas nėra nuodėmė“ Atrodo, buvo žengtas mažas žingsnelis, tačiau kaip tik dėl jo mūsų visuomenė neteko vidinės pusiausvyros. Kaip kad būna apniukusią dieną, viskas tapo vienodai pilka, ir tik Dievo Žodis gali išsklaidyti mūsų gyvenimo sutemas.

Savo pačių nelaimei, mes vis dar pernelyg sudaiktiname nuodėmę ir, ištikus nelaimei, panašiai, kaip Evangelijoje aprašyti ligoniai, vaikiškai tebeklausiame: „Už ką man tai? Ar iš tikrųjų mano prasižengimai tokie sunkūs? Ko Dievas nori iš mano gyvenimo?“

Tuo tarpu Dievas nieko iš mūsų nenori. Šventasis Raštas tvirtina, kad vienintelis dalykas, kurio Dievas trokšta mums, yra mūsų laimė, ir Jis žino, kaip tą laimę galime pasiekti. Jis mus sukūrė, viską žino apie mus ir padeda, vadinasi, ir mums vertėtų atkreipti į tai didesnį dėmesį. Dievo Žodis rodo mums kelią į pilnatvę, laisvę, į tobuliausią džiaugsmą, tuo tarpu nuodėmė trukdo tai padaryti. Nuodėmė yra blogis, nes mums atneša blogį. Dievas sukūrė mus, kaip savo meilės darbą, o mes pasitenkiname, būdami blankia to darbo kopija.

Kaip tik todėl mes ir privalome labiau susirūpinti dėl savo nuodėmių, nes šiuo atveju rizikuojame savo gyvenimu, savo vidine tiesa, kurią Dievas pažįsta ir padeda pažinti mums patiems. Tai suvokti nėra lengva, nes blogis visuomet sugeba apsimesti gėriu, suviliodamas ir apgaudamas.

Šia prasme mes esame panašūs į tą nelaimingą paralyžiuotąjį, tačiau visuomet turime galimybę pasijusti šalia To, kuris į mus kreipiasi meilingu žodžiu: „Sūnau, tavo nuodėmės tau atleistos“.

Reikia tik leisti Viešpačiui pagydyti mūsų sielą… ir kūną…