Sekmadienį, vasario 12 dieną, minėtos popiežiaus Pijaus XI, vadovavusiam Bažnyčiai
laikotarpyje tarp dviejų Pasaulinių karų, karūnavimo devyniasdešimtosios metinės.
Iš šiaurės Italijos Desio miesto ir Milano arkivyskupijos kilęs Achille Ratti buvo
išrinktas Apaštalo Petro įpėdiniu 1922 metų vasario 6 d., ir mirė trumpai prieš Antrąjį
Pasaulinį karą 1939 vasario 10d. Istorikai popiežių Pijų XI kartais vadina sutarčių
popiežiumi todėl, kad su ne viena valstybe gebėjo sudaryti konkordatus ir išspręsti
kartais labai sudėtingus istorinius nesutarimus. Bene žinomiausias konkordatas yra
vadinamieji Laterano paktai, Šventojo Sosto ir Italijos sudaryti 1929 metais. Jais
buvo užbaigtas vadinamasis “ginčas dėl Romos”, išsprendęs Italijos karalystės suverenumo
klausimą buvusiose Popiežiaus valstybės teritorijose, įskaitant Romą, įkūręs nuo Italijos
nepriklausomą Vatikano Miesto Valstybę 44 kvadratinių hektarų enklavoje pačiame Romos
mieste ir sureguliavę Bažnyčios santykius Karalystėje. Laterano paktai leido ir tebeleidžia
Popiežiui laisvai ir suvereniai, pagal savo teisę, vykdyti savo, kaip visuotinės Bažnyčios
ganytojo, pareigas, palaikant tiesioginius ryšius su katalikų bendruomenėmis visame
pasaulyje bei su visomis valstybėmis. Pora metų prieš išrinkimą popiežiumi, 1920
metais, Pijus XI, kaip Apaštališkasis Vizitatorius Lietuvoje, atvyko į Lietuvos Respubliką
du kartus. Pirmoje kelionėje lankėsi Vilniuje ir Kaune, antrojoje – tranzitinėje į
Latviją – pravažiavo Vilnių ir Kaišiadoris. Jau pirmaisiais pontifikato metais popiežius
Pijus XI pripažino Lietuvą, užmezgė diplomatinius santykius, 1926 m. įkūrė Lietuvos
Bažnytinės provinciją, o po metų ratifikavo Lietuvos ir Šventojo Sosto konkordatą.
Lietuvos Bažnytinės provincijos ir konkordato reikalus tvarkyti Pijus XI pavedė pal.
arkivyskupui Jurgiui Matulaičiui. (sk)