Bendroji audiencija. Mirštančio Jėzaus malda.

Trečiadienio rytą vykusios bendrosios audiencijos metu tęsdamas katechezę apie Jėzaus maldą, Šventasis Tėvas kalbėjo apie šauksmą, išsiveržusį iš nukryžiuoto Jėzaus lūpų. Šią Jėzaus maldą užrašė du Evangelistai – Matas ir Morkus. Nors abu rašė graikiškai, Jėzaus žodžiai perteikti taip, kaip jie buvo ištarti – hebrajų ir aramėjų kalbų mišiniu. Šitaip, iš evangelistų sužinome ne tik maldos turinį, bet ir kaip skambėjo tie mirštančio Jėzaus ištarti žodžiai.

Evangelistas Morkus rašo: „Šeštai valandai (pagal įprastinį paros laikos skaičiavimą - vidudieniui) atėjus, visą kraštą apgaubė tamsa iki devintos (trečios po pietų) valandos. Devintą valandą Jėzus garsiai sušuko: Eloji, Eloji, lema sabachtani? Tai reiškia: Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ (Mk 15,33-34).

Šiame įvykyje dalyvauja ir kūrinija: sutemos apgaubia žmones ir daiktus, tačiau net ir šią tamsos valandą Dievas neapleidžia. Biblijos tradicijoje, - sakė Popiežius, - tamsa turi dvigubą prasmę: ji yra ir blogio simbolis, ir drauge ženklas, kad Dievas savo buvimu ir veikimu gali įveikti bet kokias sutemas.

Bet ką gi reiškia Jėzaus malda, šauksmas: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ Gal tą akimirką Jėzus iš tiesų jautėsi apleistas? Gal suabejojo savo misija ir Tėvo artumu? Žodžiai, kuriais Jėzus kreipiasi į Tėvą – tai 22 psalmės pradžia. Šiuose žodžiuose jaučiame įtampą tarp vienatvės baimės ir tikrumo, kad Dievas yra su savo tauta. Psalmininkas meldžiasi: „Mano Dieve, šaukiuosi dieną, bet tu neatsakai, ir naktį, bet ramybės nerandu. Betgi tu esi Šventasis, – tavo sostas – Izraelio šlovės giesmės!” (3-4). Jėzaus šauksmas – tai ne aimana žmogaus, kuris mirties akivaizdoje prarado viltį; tai ir ne skundas to, kuris nenori būti paliktas vienas. Tą akimirką jis meldžiasi kenčiančios Izraelio tautos psalmės žodžiais. Jis prisiima ne tik savo tautos kančią, bet visų blogio priespaudą kenčiančių žmonių skausmą ir visą jį paaukoja Dievui, žinodamas, kad jos šauksmas bus išklausytas prisikėlimo rytą.

Brangieji, - sakė Šventasis Tėvas, - ir mes maldoje atnešame Dievui mūsų kasdienio gyvenimo kryžių, tikėdami, kad jis mus išklausys. Jėzaus šauksmas mums primena, kad turime įveikti savojo „aš“ ribas, rūpintis ne tik savo problemomis, bet būti jautrūs ir kitų žmonių poreikiams bei vargams. Mirštančio nukryžiuoto Jėzaus malda temoko mus melstis už kenčiančius mūsų brolius, kuriuos slegia kasdienio gyvenimo našta, kurių nieks nepaguodžia. Prašykime Dievą, kad visi jaustų niekada žmogaus neapleidžiančios Jo meilės šilumą.