2012-02-04 14:05:15

Penktasis eilinis sekmadienis


Išėjęs iš sinagogos, Jėzus su Jokūbu ir Jonu iškart nuėjo į Simono ir Andriejaus namus. Simono uošvė gulėjo karščiuodama, ir jie tuojau apie tai jam pasakė. Jis priėjęs pakėlė ją už rankos; karštis paliovė, ir ji galėjo jiems patarnauti.

Atėjus vakarui, kai saulė nusileido, pas Jėzų sugabeno visus ligonius ir demonų apsėstuosius; visas miestas buvo susirinkęs prie durų. Jis pagydė daugelį sergančių įvairiomis ligomis, išvarė daug demonų. Ir neleido demonams kalbėti, nes jie žinojo, kas jis.

Labai anksti, dar neprašvitus, Jėzus atsikėlęs nuėjo į negyvenamą vietą ir tenai meldėsi. Simonas ir jo draugai nusekė iš paskos ir, suradę jį, pasakė: „Visi tavęs ieško“. Jis atsakė: „Eikime kitur, į gretimus miestelius, kad ir ten skelbčiau žodį, nes tam esu atėjęs“. Ir keliavo po visą Galilėją, skelbdamas [žodį] jų sinagogose ir išvarinėdamas demonus. (Mk 1, 29-39)

JĖZAUS PASLAPTIS

Šio sekmadienio Evangelija pratęsia tai, ką girdėjome praėjusį sekmadienį. Evangelistas Morkus aprašo, kaip, išėjęs iš sinagogos, kur iš piktojo valdžios išvadavo apsėstą žmogų, Jėzus pasuka į apaštalo Petro namus. Ten jis pagydo apaštalo uošvę, o vėliau vėl gydo ir guodžia Kafarnaumo žmones, susirinkusius prie Petro namų.

Ilga, įtempta, sekinanti diena…

Petro uošvės ir kitų Kafarnaumo gyventojų pagydymas yra labai reikšmingas. Jėzus iš karto pasirodo žmonėms kaip tas, kuris gali išlaisvinti iš skausmo, atliepdamas Senojo Testamento teisiojo Jobo skundui, kad gyvenimas pats yra kančia, kuriai pasipriešinti nėra jokios prasmės. Deja, ir daugelis mūsų, žmonių, kančios patirtį laiko viena iš svarbiausių savo gyvenime, ir visą gyvenimą vertina, kaip skaudžių įvykių grandinę.

Kaip galima būtų išvengti tokio požiūrio? Kaip tikėti Dievo gerumu, kai nuolat esame persekiojami skausmo ir nesėkmių? Netgi Dievo Žodis mums neduoda paprasto atsakymo ir visi mėginimai suprasti skausmą paprastai baigiasi nesėkme.

Išganytojas, gydydamas ligonius, parodo, kad Dievas nėra abejingas kančios slėpiniui, kad Jis dalijasi su mumis skausmu ir nuo jo išvaduoja. Juk iš tikrųjų žmogui nėra tiek svarbu žinoti kančios priežastis. Jis tik paprasčiausiai nori išvengti kančios…

Evangelistas Morkus mums parodo dar vieną kančios pusę: Viešpats išgelbsti mus nuo kančių, kad mes galėtume tarnauti kitiems, tačiau drauge ir pati kančia suartina žmones, leisdama jiems patirti kitų meilę ir prisirišimą. Ta meilė tampa vilties šaltiniu, kuriam negali sutrukdyti joks skausmas. Jėzus pats priima ant savo pečių pasaulio skausmą, gelbsti pasaulį, pats patirdamas kančią… Kafarnaumo gyventojai stebėjosi, tiek girdėdami Jėzaus pamokslus, tiek matydami Jo atvirumą žmonių nelaimėms ir pastangas jiems padėti. Viešpats savo gyvenimą paskyrė meilei, save padarydamas dovana žmonėms.

Jėzaus paslaptis – tai malda, Jo ilgas nakties pokalbis su Tėvu, kuris suteikia Išganytojui jėgų pakelti Jį supančias žmonių kančias, klausančiųjų nesupratimą ir apaštališko kelio vargus. Evangelija pasakoja, kad kuo daugiau tokių sunkumų Jėzaus kelyje pasitaikydavo, tuo dažniau ir tuo ilgiau Jis likdavo įsigilinęs į maldą.

Mes nieko nežinome apie tą Jėzaus maldą. Ji netapo ir niekada netaps surašyta maldaknyge, kuria gali pasinaudoti kiekvienas tikintysis, stebuklingai atgaudamas jėgas, prarastas, kovojant su blogiu ir nuodėme. Gal ir todėl taip dažnai nusiviliame ir tyliai skęstame toje neviltyje.

Iš tiesų, jėgas suteikianti malda nėra mūsų prašymų ar nusiskundimų sąrašas, ji nėra ir mūsų pastangos pasiekti kokį nors rezultatą. Jėzus liudija mums, kad malda – tai paslaptingas ir artimas susitikimas su Visagaliu Dievu, tai visą širdį persmelkianti tyla, suteikianti mums šviesos matyti savo gyvenimą tiesoje.

Tai nėra lengva… Mėginimai taip melstis ne kartą yra ne lengvesni, nei patiriamos kūno kančios. Pradžioje gali atrodyti, jog kalbamės su siena, jaustis kvailai ir juokingai. Vienintelis būdas išgirsti Dievo balsą – tai atkaklus nusižeminimas, leidžiant Dievo Žodžiui prasibrauti pro tūkstančius mūsų minčių, mūsų įpročius, kol galiausiai viską apgaubia Dievo šviesa.

Tai iš tiesų įvyksta… Atsitinka, kad šimtus ir tūkstančius kartų girdėta Evangelijos ištrauka priverčia mus prapliupti ašaromis, kad neberandame nei žodžių, nei minčių ir sugebame tik kartoti skaitomos psalmės žodžius. Būna, kad išgirstame reikalingą žodį reikiamu laiku, o pati malda tampa visą būtį užpildančia tylia palaima… Tada nebelieka skaudžių klausimų ar nuovargio, o prisimename tik tai kam esame kviečiami: liudyti tiesą ir meilę…

Mons. Adolfas Grušas







All the contents on this site are copyrighted ©.