Išėjęs iš sinagogos, Jėzus su Jokūbu ir Jonu iškart nuėjo į Simono ir Andriejaus
namus. Simono uošvė gulėjo karščiuodama, ir jie tuojau apie tai jam
pasakė. Jis priėjęs pakėlė ją už rankos; karštis paliovė, ir ji galėjo
jiems patarnauti.
Atėjus vakarui, kai saulė nusileido, pas Jėzų
sugabeno visus ligonius ir demonų apsėstuosius; visas miestas buvo susirinkęs
prie durų. Jis pagydė daugelį sergančių įvairiomis ligomis, išvarė daug
demonų. Ir neleido demonams kalbėti, nes jie žinojo, kas jis.
Labai
anksti, dar neprašvitus, Jėzus atsikėlęs nuėjo į negyvenamą vietą ir tenai meldėsi.
Simonas ir jo draugai nusekė iš paskos ir, suradę jį, pasakė: „Visi tavęs ieško“.
Jis atsakė: „Eikime kitur, į gretimus miestelius, kad ir ten skelbčiau
žodį, nes tam esu atėjęs“. Ir keliavo po visą Galilėją, skelbdamas [žodį] jų sinagogose
ir išvarinėdamas demonus. (Mk 1, 29-39)
JĖZAUS PASLAPTIS
Šio
sekmadienio Evangelija pratęsia tai, ką girdėjome praėjusį sekmadienį. Evangelistas
Morkus aprašo, kaip, išėjęs iš sinagogos, kur iš piktojo valdžios išvadavo apsėstą
žmogų, Jėzus pasuka į apaštalo Petro namus. Ten jis pagydo apaštalo uošvę, o vėliau
vėl gydo ir guodžia Kafarnaumo žmones, susirinkusius prie Petro namų.
Ilga,
įtempta, sekinanti diena…
Petro uošvės ir kitų Kafarnaumo gyventojų pagydymas
yra labai reikšmingas. Jėzus iš karto pasirodo žmonėms kaip tas, kuris gali išlaisvinti
iš skausmo, atliepdamas Senojo Testamento teisiojo Jobo skundui, kad gyvenimas pats
yra kančia, kuriai pasipriešinti nėra jokios prasmės. Deja, ir daugelis mūsų, žmonių,
kančios patirtį laiko viena iš svarbiausių savo gyvenime, ir visą gyvenimą vertina,
kaip skaudžių įvykių grandinę.
Kaip galima būtų išvengti tokio požiūrio? Kaip
tikėti Dievo gerumu, kai nuolat esame persekiojami skausmo ir nesėkmių? Netgi Dievo
Žodis mums neduoda paprasto atsakymo ir visi mėginimai suprasti skausmą paprastai
baigiasi nesėkme.
Išganytojas, gydydamas ligonius, parodo, kad Dievas nėra
abejingas kančios slėpiniui, kad Jis dalijasi su mumis skausmu ir nuo jo išvaduoja.
Juk iš tikrųjų žmogui nėra tiek svarbu žinoti kančios priežastis. Jis tik paprasčiausiai
nori išvengti kančios…
Evangelistas Morkus mums parodo dar vieną kančios pusę:
Viešpats išgelbsti mus nuo kančių, kad mes galėtume tarnauti kitiems, tačiau drauge
ir pati kančia suartina žmones, leisdama jiems patirti kitų meilę ir prisirišimą.
Ta meilė tampa vilties šaltiniu, kuriam negali sutrukdyti joks skausmas. Jėzus pats
priima ant savo pečių pasaulio skausmą, gelbsti pasaulį, pats patirdamas kančią… Kafarnaumo
gyventojai stebėjosi, tiek girdėdami Jėzaus pamokslus, tiek matydami Jo atvirumą žmonių
nelaimėms ir pastangas jiems padėti. Viešpats savo gyvenimą paskyrė meilei, save padarydamas
dovana žmonėms.
Jėzaus paslaptis – tai malda, Jo ilgas nakties pokalbis su
Tėvu, kuris suteikia Išganytojui jėgų pakelti Jį supančias žmonių kančias, klausančiųjų
nesupratimą ir apaštališko kelio vargus. Evangelija pasakoja, kad kuo daugiau tokių
sunkumų Jėzaus kelyje pasitaikydavo, tuo dažniau ir tuo ilgiau Jis likdavo įsigilinęs
į maldą.
Mes nieko nežinome apie tą Jėzaus maldą. Ji netapo ir niekada netaps
surašyta maldaknyge, kuria gali pasinaudoti kiekvienas tikintysis, stebuklingai atgaudamas
jėgas, prarastas, kovojant su blogiu ir nuodėme. Gal ir todėl taip dažnai nusiviliame
ir tyliai skęstame toje neviltyje.
Iš tiesų, jėgas suteikianti malda nėra mūsų
prašymų ar nusiskundimų sąrašas, ji nėra ir mūsų pastangos pasiekti kokį nors rezultatą.
Jėzus liudija mums, kad malda – tai paslaptingas ir artimas susitikimas su Visagaliu
Dievu, tai visą širdį persmelkianti tyla, suteikianti mums šviesos matyti savo gyvenimą
tiesoje.
Tai nėra lengva… Mėginimai taip melstis ne kartą yra ne lengvesni,
nei patiriamos kūno kančios. Pradžioje gali atrodyti, jog kalbamės su siena, jaustis
kvailai ir juokingai. Vienintelis būdas išgirsti Dievo balsą – tai atkaklus nusižeminimas,
leidžiant Dievo Žodžiui prasibrauti pro tūkstančius mūsų minčių, mūsų įpročius, kol
galiausiai viską apgaubia Dievo šviesa.
Tai iš tiesų įvyksta… Atsitinka, kad
šimtus ir tūkstančius kartų girdėta Evangelijos ištrauka priverčia mus prapliupti
ašaromis, kad neberandame nei žodžių, nei minčių ir sugebame tik kartoti skaitomos
psalmės žodžius. Būna, kad išgirstame reikalingą žodį reikiamu laiku, o pati malda
tampa visą būtį užpildančia tylia palaima… Tada nebelieka skaudžių klausimų ar nuovargio,
o prisimename tik tai kam esame kviečiami: liudyti tiesą ir meilę…