Prieš 50 metų paskelbta apie Vatikano II Susirinkimo pradžią

50 metų sukaktis nuo Vatikano II Susirinkimo pradžios, kurią minėsime spalio 11 dieną, šiais metais sužadins daug svarstymų ir diskusijų. Tai skatina ir pats Šventasis Tėvas, simboliškai būtent spalio 11 dieną paskelbęs „Tikėjimo metų“ pradžia.

Vatikano II Susirinkimas neabejotinai tapo vienu iš svarbiausių pastarojo šimtmečio visuotinės Bažnyčios gyvenimo įvykiu, tačiau ne visi sutaria dėl jo svorio, priėmimo ir interpretavimo. Apie tai kasmet įvairiomis kalbomis leidžiamos istorikų ir teologų knygos, nekalbant apie šimtus straipsnių, iš kurių paskutinis yra vasario 2 dienos Šventojo Sosto dienraštyje „l’Osservatore Romano“ paskelbta arkivyskupo ir istoriko Agostino Marchetto recenzija „Vatikano II Susirinkimo teologinė interpretacija“. Apie Vatikano II Susirinkimą yra nekart yra pasisakęs ir Benediktas XVI, pats jame dalyvavęs kaip teologas ekspertas.

Šis ketvirtadienis, vasario 2-oji, taip pat susijęs su Vatikano II Susirinkimo jubiliejumi. Šią dieną prieš 50 metų, 1962-aisiais, buvo paskelbtas popiežiaus Jono XXIII motu proprio „Consilium“, kuriame pranešta apie tikslią Vatikano II Susirinkimo atidarymo dieną, kaip minėta, tų pačių metų spalio 11-ąją.

Taip konkretizavosi jau 1959 metais, kai Jonas XXIII sausio 25 dieną šv. Pauliaus už Mūrų bazilikoje pirmąsyk oficialiai paskelbė apie ketinimą sušaukti ekumeninį susirinkimą, darbas. Jau visu įkarščiu darbavosi vienuolika paruošiamųjų komisijų, vyko konsultacijos tarp ganytojų, teologų ir tikinčiųjų. 1961 metų gruodžio 25-ąją pasirašytoje apaštalinėje konstitucijoje „Humanae salutis“ jau buvo patvirtinta, kad susirinkimas tikrai įvyks kitais metais ir trūko tik konkrečios jo pradžios dienos nustatymo.

Tai buvo padaryta su motu proprio „Consilium“, kuriame Jonas XXIII rašė, jog „daug kartų pasvėrus reikalą nusprendėme Ekumeninio Vatikano II Susirinkimo pradžią nustatyti šių metų spalio 11 dieną. Šią datą pasirinkome ypač todėl, kad ji susisieja su atminimu didžiojo Efezo Susirinkimo, turinčiu didžiausią svarbą Bažnyčios istorijoje.

Artėjant tokiai iškilmingai asamblėjai negalime neparaginti iš naujo visų savo vaikų dar dažniau melsti Dievo, kad gerai vyktų šis renginys, (...) kurio visi su tokiu nekantrumu laukia. Su degančiu troškimu linkime, kad šis įvykis duotų tokių vaisių: kad Bažnyčia, Kristaus Sutuoktinė, vis labiau stiprintų tą energiją, kuria dieviškai buvo persmelkta, ir ją įpūstų kiek įmanomą daugiau žmonių sielose“. (rk)