Nauja palaimintoji Hildegarda Burjan

Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas Angelo Amato sekmadienį Vienoje vadovavo Mišioms, kurių metu buvo paskelbta palaimintąja pasaulietė, krikščioniško socialinio mokymo skelbėja ir artimo meilės apaštalė Hildegarda Burjan.

Būsima palaimintoji gimė 1883 m. Goerlitze prie Neisės – Saksonijos mieste, kuris po Antrojo pasaulinio karo buvo padalintas į dvi dalis – vakariniame upės krante, likusią Vokietijoje, rytiniame – atitekusią Lenkijai. Hildegardos tėvai – Abraham ir Berta Freund buvo žydų kilmės, tačiau nuo judaizmo nutolę, išsilavinę, pasiturintys žmonės. 1895 šeima persikėlė gyventi į Berlyną, dar po kelerių metų – į Bazelį. Čia Hildegarda baigė gimnaziją ir 1903 m. pradėjo germanistikos studijas Ciuricho universitete. Studijuodama susipažino su būsimu vyru, irgi žydų kilmės Austrovengrijos piliečiu Aleksandru Burjanu, kuris tuo metu buvo Ciuricho politechnikos studentas. Susituokę 1908 m. abu persikėlė į Berlyną, kur inžinieriui Burjanui buvo pasiūlytas gerai apmokomas atsakingas postas vienoje pramonės įmonėje.

Studijų Ciuriche metais Hildegarda, kaip ir kiti studentai, domėjosi filosofija, skaitė taip pat ir krikščionių autorius, tačiau didelės įtakos jos gyvenimui tai iš pradžių neturėjo. Su krikščionybe ji susipažino iš labai konkrečios praktinės perspektyvos – susidūrusi liga ir kančia, pagijimu ir su jai liudijama artimo meile. 1908 m. spalį Hildegarda Burjan susirgo inkstų akmenlige ir buvo paguldyta į Berlyno katalikišką šv. Jadvygos ligoninę. Po kelių sudėtingų chirurginių operacijų buvo taip nusilpusi, kad ir gydytojai, ir vyras jau buvo kone susitaikę su neišvengiama Hildegardos mirtimi. Tačiau 1909 m. Velykų rytą ligonės savijauta staiga pasitaisė ir ji pradėjo gyti. Septyni mėnesiai praleisti ligoninėje, staigus, kone stebuklingas pagijimas, o taip pat per visą buvimo ligoninėje laiką patirta kantri, rūpestinga ją slaugiusių vienuolių meilė Hildegardai buvo stimulas dar labiau susidomėti krikščionybė. Jau tų pačių 1909 m. rugpjūčio 11 d. ji priėmė Krikštą.

Netrukus šeima persikėlė į Vieną, kur Aleksandrui Burjanui buvo pasiūlytas įmonės generalinio direktoriaus postas. Hildegarda tuoj pat įsijungė į Vienoje tuo metu gausių katalikiškų organizacijų veiklą. Didelis jų šeimos butas tapo susirinkimų ir diskusijų vieta. Devynioliktojo amžiaus pabaiga ir dvidešimtojo pradžia buvo katalikiško socialinio mokymo sklaidos ir katalikų pasauliečių naujo aktyvumo metas. Buvo gilinamasi į 1891 m. paskelbtą popiežiaus Leono XIII encikliką „Rerum novarum“.

1910 m. vasarą Burjanams gimė dukra, tačiau dėl gimdymo komplikacijų Hildegarda vėl turėjo ilgai gulėti ligoninėje. Liga, kentėjimai, vėl išgyventas mirties pavojus ir patirta aplinkinių meilė galutinai subrandino mintį pačiai imtis artimo meilės darbų.

1912 m. ji įkūrė Krikščionių namudinių darbininkių sąjungą. Jos pagrindu, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, buvo sukurtas paramos moterims ir šeimos tinklas. Iš karo metais išplėtoto šalpos tinklo ir į jo veiklą įsitraukusių moterų, 1919 m. Hildegarda Burjan įkūrė naują vienuoliją – Socialinės artimo meilės (Caritas socialis) seserų kongregaciją.

Hildegarda Burjan mirė 1933 m. birželio 11 d. Jos įkurtos kongregacijos seserys šiandien vadovauja keliems vaikų darželiams, motinų su vaikais bendrabučiams, paliatyvios slaugos ligonėms, Alzheimerio liga sergančių žmonių slaugos centrams.

Hildegardos Burjan beatifikacijos bylą Vienos arkivyskupijoje 1963 m. pradėjo tuometinis arkivyskupas kardinolas Franz Koenig. „Vienos arkivyskupijai palaimintoji Hildegarda yra nepaprastas moters, motinos, krikščionės pavyzdys“, - sako dabartinis Vienos arkivyskupas kardinolas Christoph Schoenborn.