Kafarnaume šeštadienį nuėjęs į sinagogą Jėzus pradėjo mokyti. Žmonės stebėjosi
jo mokslu, nes jis mokė kaip turintis galią, o ne kaip Rašto aiškintojai. Jų sinagogoje
tada buvo netyrosios dvasios apsėstas žmogus. Jis ėmė šaukti: „Ko tau iš mūsų reikia,
Jėzau Nazarėnai? Gal atėjai mūsų pražudyti? Aš žinau, kas tu esi: Dievo šventasis!“
Jėzus sudraudė jį: „Nutilk ir išeik iš jo!“ Tuomet netyroji dvasia pradėjo jį tąsyti
ir, baisiai šaukdama, išėjo iš jo. Visi didžiai nustebo ir klausinėjo vienas kitą:
„Kas gi čia? Naujas mokslas su galia?! Jis netgi netyrosioms dvasioms įsakinėja, ir
tos jo klauso!“ Gandas apie jį greitai pasklido po visą Galilėjos šalį.(Mk
1, 21-28).
UŽVALDYTAS ŽMOGUS
Evangelistas Morkus vis tiktai mus
glumina. Pirmasis jo aprašytas Jėzaus stebuklas – tai apsėstojo pagydymas, kai, pavyzdžiui,
Jonas pasakoja apie vandenį, kurį Išganytojas Kanos vestuvės pavertė vynu. Sutikime:
šis aprašymas kur kas priimtinesnis šiuolaikiniam žmogui.
Reikia pripažinti,
jog Evangelijoje pagal Morkų pasakojimai apie demonų išvarymą užima žymią knygos dalį.
Šių laikų žmonėms nėra lengva skaityti tuos aprašymus. Ypač daugiau mokslo ragavę
žmonės labiau linkę ten aprašytus apsėdimus suvesti į psichines ligas, kurias, anot
jų, tamsūs tų laikų žmonės priskirdavo piktosios dvasios apsėdimams. Mes esame verčiau
linkę apsieiti be piktosios dvasios ir net nepastebime, jog, vengdami apie tai kalbėti,
išsiduodame, kaip labai jos bijome.
Iš tiesų, tų laikų mąstyme daug ligų buvo
priskiriama piktųjų dvasių įtakai ar „apsėdimams“, kuriais būdavo aiškinami taip pat
ir tokie trūkumai, kaip nebylumas, kurtumas, aklumas, paralyžius, epilepsija. Reikia
pastebėti, kad visų šių fenomenų atveju nekalbama apie nuodėmę ir nedaroma ištarmės
apie tų žmonių moralę. Žmogų užvaldė piktoji dvasia – tai viskas ką nori pasakyti
aplinkiniai. Jėzus, be abejonės, taip pat nepaneigė tokio mentaliteto, kartais net
sudarydamas įspūdį, jog pats laikosi šio požiūrio. Svarbiausia yra suprasti, jog Jėzus
atėjo į pasaulį ne tam, kad taptų modernios psichiatrijos pradininku. Jis, gydydamas
apsėstuosius, tarsi parodo, kaip Dievas žvelgia į žmogų.
Prieš Viešpatį stovi
žmogus, kuris jau nebėra pačiu savimi, nes jo sielą užvaldė kitokia galybė… Tai netvarka,
kurią būtina pašalinti. Žmogus yra sukurtas būti laisvu ir privalo būti laisvas. Kristaus
diagnozė, siekianti pačią esmę, neturi nieko bendro su medicininiais svarstymais.
Tame nelaimės ištiktame žmoguje Jėzus mato slypintį priešą, kuris stoja prieš Dievą
ir naikina žmogų, trokšdamas pasiimti sau tai, kas iš tiesų priklauso Dievui.
Piktojo
išvarymas tokiu būdu tampa kūrinio sugrąžinimu Kūrėjui. Netyroji dvasia privalo išeiti,
kad jos užvaldytas žmogus savo ruožtu taip pat galėtų išeiti iš dvasios kalėjimo,
atrasdamas vidinę harmoniją ir vientisumą. Žmogaus kelionė pas Dievą prasideda nuo
piktųjų dvasių išėjimo.
Valandėlę pagalvokime, ką reiškia žodžiai: „Žmogus,
turintis netyrąją dvasią…“. Tokiu atveju mes irgi turėtume laikytis Kristaus principo:
įžvelgti visą blogį, kuris trukdo žmogui būti žmogumi, sugebėti tai įvardyti ir stengtis
jį pašalinti. Tai šventa pareiga, tačiau ją įvykdyti įmanoma tik tuomet, jei suvoksime,
kad žmogaus priešai kartu yra ir Dievo priešai, kad visa tai, kas paniekina žmogiškąjį
kilnumą, tampa piktžodžiavimu Dievui, kad visa tai, kas kelia grėsmę žmogui, prieštarauja
Dievo šventumui.
Mes kartu su Dievu turime bendrą priešą, todėl turime aiškiai
pasisakyti ne vien tikėjimo ir moralės klausimais, bet taip pat ir rasti drąsos apginti
žmogų nuo bet kokios prievartos ir išnaudojimo. Tiesa, sunkiausia nuo tokio užvaldymo
yra išvaduoti save pačius…