Kardinolas Kochas. Ekumenizme reikia daug kantrybės
Nuo sausio 18 dienos prasideda Maldos už krikščionių vienybę savaitė, jau šimtametė
tradicija, gimusi 1910 metų Edinburgo tarptautinėje konferencijoje, surengtoje anglikonų
ir kitų protestantiškų Bažnyčių. Po Vatikano II Susirinkimo į ekumeninį dialogą ryžtingai
leidosi ir katalikų Bažnyčia. Čia dera prisiminti, kad šiais metais minima 50 metų
sukaktis nuo Susirinkimo pradžios.
Prieš prasidedant Maldos už krikščionių
vienybę savaitės renginiams Romoje, kardinolas Kurtas Kochas, Popiežiškosios krikščionių
vienybės tarybos pirmininkas, atsakė į kelis klausimus apie ekumenizmą, kuriuos jam
uždavė žinių agentūra SIR.
Kardinolas priminė, kad jo šiuo metu vadovaujama
taryba – tuomet kaip sekretoriatas - buvo įsteigta dar prieš Vatikano II Susirinkimą,
1960 metais, Jono XIII valia. Šis popiežius tokios institucijos norėjo dėl dviejų
priežasčių: dėl katalikų Bažnyčios atnaujinimo ir dėl krikščionių vienybės. Abiem
šiais rūpesčiais dalijosi ir Vatikano II Susirinkimas, kurį Jonas XXIII sušaukė ir
kuris paskelbė deklaraciją apie ekumenizmą „Unitatis Redintegratio“. Abu šie rūpesčiai
gyvi ir šiandien, kaip tai yra daug kartų pabrėžęs Benediktas XVI. Šiuo metu katalikų
Bažnyčia yra užmezgusi 16 oficialių dialogų su kitomis krikščioniškomis konfesijomis.
Kardinolas Kochas pripažino, kad bėgant laikui ekumenizmo iššūkiai keičiasi,
tampa labiau sudėtingesniais. Jis paminėjo tris naujus iššūkius ekumenizmui, kurių
anksčiau nebuvo, bent dabartiniu laipsniu.
Pirma, tai Reformos Bažnyčių pasaulyje
stebima vis didesnė fragmentacija, gimsta vis naujos Bažnyčios ir bendruomenės. Kyla
klausimas kaip su jomis visomis užmegzti ryšį, dialoguoti. Antra, išaugo skirtumai
dėl etinių pozicijų. Prieš 40 - 30 metų dažnai kartotas pasakymas, jog „tikėjimas
mus skiria, bet praktika vienija“ šiandien mažiau teisingas. Ir vis dėlto būtina,
kad krikščionys vieningai pasisakytų svarbiomis etinėmis temomis. Trečia, buvo užmirštas
ar kitaip suprasti pradėtas pats ekumenizmo tikslas. Daug iš Reformos gimusių Bažnyčių
ir bendruomenių regimos vienybės tikėjime, sakramentuose, tarnystėse nebesuvokia kaip
galutinio ekumenizmo tikslo. Jos vienybę labiau įsivaizduoja kaip visų Bažnyčių sumą,
tačiau katalikai tokios sampratos negali priimti.
Komentuodamas dialogą su
ortodoksais, kardinolas Kochas tvirtino, jog žvelgiant ilgesnio laiko perspektyvoje,
santykiai, be abejo, smarkiai pagerėjo. Puikiai sutariama su Konstantinopolio patriarchatu,
geri dvišaliai santykiai su Maskvos patriarchatu, vyksta daug abipusių susitikimų.
Tačiau
kalbant apie tarptautinę mišriąją teologinę komisiją, kurią sudaro teologai iš katalikų
ir penkiolikos ortodoksų Bažnyčių, tai reikia sąžiningai pripažinti, kad ji šiuo metu
atsidūrė sunkioje situacijoje. Po susitikimo Ragenoje 2007 metais buvo manyta, kad
žengtas didelis žingsnis – buvo susitarta atlikti istorinį tyrimą apie Romos vyskupo
pirmumą pirmajame krikščionybės tūkstantmetyje. Tačiau šiuo metu ortodoksai nenori
teologinės diskusijos šiuo klausimu: taip pat ir dėlto, kad ruošiasi ir daug jėgų
atiduoda būsimam visų ortodoksų sinodui. Pastarojo rezultatai bus reikšmingi ne tik
ortodoksų pasauliui, bet ir ekumenizmui. Todėl katalikai su supratimu ir kantrybe
turi laukti, kada bus galima pratęsti diskusijas ir tuo pat metu palaikyti ortodoksams
svarbų susitikimą.
Kantrybė yra svarbi. Tuoj po Vatikano II Susirinkimo buvo
labai daug lūkesčių, entuziazmo, atrodė, kad Bažnyčios vienybė jau čia pat. Tačiau
buvo suprasta, kad problemos didesnės nei manyta, kad reikia daug laiko, studijų ir
kantrybės. Svarbu nepamiršti, pridūrė kardinolas Kochas, kad krikščionių vienybė pirmiausia
yra Dievo dovana, kurią mes turime būti pasiruošę priimti. (rk)