Sirai-malabarai: apaštalo Tomo krikščionys

Vasario 18 dienos konsistorijoje sirų-malabarų didysis arkivyskupas George Alencherry bus vienas iš tų, kurie gaus kardinolo insignijas. Prieš keletą mėnesių, 2011-ųjų spalį, sirų-malabarų didysis arkivyskupas, o tai reiškia, kad jis yra pagrindinis sirų-malabarų Bažnyčios vadovas, lankėsi Romoje, susitiko su Benediktu XVI, aukojo šv. Mišias Romoje reziduojantiems sirams-malabarams. Ta pačia proga italų mėnraštis „30 Giorni“ jį paklausė apie jo vadovaujamos bendruomenės gyvenimą.

Pirmiausia reikia pasakyti, kad pagal tradiciją sirai-malabarai save kildina iš bendruomenių, kurios susikūrė Indijoje čia atvykus apaštalui Tomui. Šis įkūręs 7 pirmąsias bendruomenes. Dabar šios vietovės yra sirų-malabarų piligriminiai centrai, o apaštalo Tomo liturginį paminėjimą sirai-malabarai švenčia itin iškilmingai. XVI amžiaus viduryje į Indiją atvykę portugalų misionieriai gerokai nustebo čia atradę krikščionis.

Didysis arkivyskupas pasakojo, jog didžioji sirų-malabarų bendruomenės dalis gyvena Keralos, Tamil Nadu ir Karnatakos valstijose, bažnytiniu požiūriu suskirstytų į 18-ą vyskupijų. Indijos teritorijoje veikia dar dešimt kitų sirų-malabarų vyskupijų. Bendras tikinčiųjų skaičius yra apie keturi milijonai. Iš jų pusketvirto milijono gyvena Indijoje, o kiti diasporoje – JAV apie 100 000, čia taip pat įsteigta sirų-malabarų vyskupija, kurios centras yra Čikagoje. Daug sirų-malabarų darbuojasi Persų įlankos šalyse. Pavyzdžiui, Saudo Arabijoje yra apie 80 000 darbininkų.

Vienas iš šiuo metu didžiausių jo rūpesčių, anot arkivyskupo George Alencherry, yra bažnytinės jurisdikcijos problemų sutvarkymas. Pastarųjų dešimtmečių Indijos industrializacija ir urbanizacija palietė visus – tik trečdalis sirų-malabarų lieka ten, kur gimė, o dauguma keliasi į kitas vietas, į kitus miestus. Tačiau juose dažniausiai jie priklauso lotynų apeigų vyskupijų jurisdikcijai, todėl kyla klausimų ir problemų, kaip vykdyti sielovadą pagal sirų-malabarų tradiciją.

Tiek susitikime su popiežiumi, tiek su Šventojo Sosto dikasterijų vadovais sirų-malabarų ganytojas prašė išplėsti jurisdikciją visai Indijos teritorijai. Žinoma, tai užims laiko. Tačiau jau dabar galima svarstyti apie naujų diecezijų įsteigimą tuose didžiuosiuose Indijos miestuose, kuriuose sirų-malabarų yra daugiausia: Delyje gyvena apie 70 000 tikinčiųjų, po 50 000 Bangalore ir Čenajuje, 20 000 Haidarabade.

Glaudžiai su pirmuoju rūpesčiu yra susijęs ir kitas – sirų-malabarų tapatybės, tradicijų ir liturgijos išsaugojimas. Arkivyskupas citavo teologo Placido Podipara pasakymą, jog sirai-malabarai savo tikėjimu yra krikščionys, kultūra induistai ir liturgija rytiečiai. Deja, XVI amžiaus misionieriai to nesuprato, jiems šv. Tomo krikščionys atrodė panašūs į atsiskyrėlius, kuriuos reikia „sulotyninti“. Kad ir be blogų intencijų, toks lotynizavimas truko tris šimtus metų, iki kol buvo pripažintas sirų-malabarų tradicijos apaštalinis autentiškumas ir bažnytinės autonomijos „sui iuris“ statusas. Kalbėdamas apie sirų-malabarų tapatybę, ganytojas akcentavo, be liturgijos, unikalų pasauliečių vaidmenį katechezėje šeimose, parapijų gyvenime ir mokyklose.

Vienas iš sirų-malabarų liturgijos „reabilitavimo“ ir tuo pat metu autentiškumo pavyzdžių yra taip vadinamoji Addai ir Mari anafora, nepaprastai sena eucharistinė malda, keliolika amžių naudota sirų apeigų liturgijoje. Tačiau lotynų apeigų misionieriams ji pasirodė esanti netiksli, nepilna. 2001 metais, po skrupulingo istorinio ir liturginio tyrimo, Tikėjimo Mokymo kongregacija, tuo metu vadovaujama dabartinio popiežiaus Benedikto XVI, padarė išvadą, kad ši anafora yra galiojanti.

Tarp sirų-malabarų bendruomenių šiuo metu yra kelios tendencijos. Vieni siūlo gilintis ir gaivinti sirų-malabarų tradicijos paveldą. Kiti siūlo priimti ir drąsiai skolintis iš lotynų apeigų ir tradicijos visko, ko reikia. Anot arkivyskupo Alencherry, kuris remia pirmąją grupę, labai svarbu suprasti, kad sirų-malabarų Bažnyčia yra tikra katalikų Bažnyčia, universalios Bažnyčios integrali ir pilnavertė dalis. Tuo tarpu jam kartais tenka susidurti su mentalitetu, taip pat ir vyskupų tarpe, kuriame universali Bažnyčia tapatinama išimtinai su lotynų apeigų Bažnyčia, nors Vatikano II Susirinkime šie klausimai buvo gerai išaiškinti. Už vieną liturginį ritą platesnė visuotinės Bažnyčios ir Petro įpėdinio pirmumo samprata yra raktinė ir santykiuose su kitomis rytų bei ortodoksų Bažnyčiomis, kurios nėra vienybėje su Šventuoju Sostu, pabrėžė sirų-malabarų ganytojas. (rk)