Bendroji trečiadienio audiencija. Paskutinės Vakarienės malda

Šio trečiadienio audiencijoje Benediktas XVI, tęsdamas katechezių ciklą apie maldą, kalbėdamas apie Jėzaus maldą Evangelijose, apmąstė išskirtinį momentą – Jėzaus maldą per Paskutinę Vakarienę.

Jos metu Jėzus atsisveikina su savo draugais, jausdamas, kad mirtis jau yra arti. Jau seniai Jėzus pradėjo kalbėti apie savo kančią, bandydamas savo mokinius įtraukti į šią perspektyvą. Evangelija pagal Morkų pasakoja, kad nuo pat kelionės į Jeruzalę pradžios, dar tolimos Pilypo Cezarėjos kaimuose, Jėzus „ėmė juos mokyti, jog reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir po trijų dienų prisikeltų (Mk 8,31)“.

Paskutinės Vakarienės metas taip pat sutapo su dienomis, kai tauta ruošėsi švęsti Velykas – Izraelio išlaisvinimą iš Egipto. Šis praeityje išgyventas išlaisvinimas šeimyniniuose šventimuose buvo taip pat laukiamas dabartyje ir ateityje. Paskutinė Vakarienė vyksta šiame kontekste, tačiau su viena naujove – Jėzus yra visiškai sąmoningas apie savo Kančią, Mirtį ir Prisikėlimą. Todėl jis nori išgyventi skirtingai šią vakarienę. Tai Jo vakarienė, kurios metu Jis dovanoja save. Jėzus švęsdamas savo Velykas užbėga už akių Kryžiui ir Mirčiai. Tai paliudija ir Evangelija pagal Joną, kurioje Paskutinė Vakarienė neaprašoma kaip įprasta velykinė vakarienė.

Koks yra šios Vakarienės branduolys? Tai duonos laužymo, jos padalijimo, vyno taurės pasidalijimo gestai su juos lydinčiais žodžiais ir su malda: tai Eucharistijos įsteigimas, didžioji Jėzaus ir visos Bažnyčios malda. Pažvelkime į tai iš arčiau, - pakvietė Benediktas XVI.

Naujajame Testamente kalbant apie Jėzaus veiksmus ir žodžius apie duoną bei vyną yra naudojami du paraleliniai ir vienas kitą papildantys veiksmažodžiai. Apaštalas Paulius ir Lukas kalba apie „eucaristia“ – dėkojimą: „paėmęs duonos, jis sukalbėjo padėkos maldą, laužė ją ir davė apaštalams (Lk 22,19)“. Morkus ir Matas labiau pabrėžia „eulogia“ – laiminimo aspektą: „paėmęs duoną sukalbėjo palaiminimą, ją laužė ir davė mokiniams (Mk 14, 22)“. Abu graikiški terminai – „eucaristein“ ir „eulogein“ – nurodo į žydišką „berakha“, Izraelio tradicijos didžią padėkos ir laiminimo maldą prieš pradedant dideles šventes. Du skirtingi graikiški žodžiai nurodo dvi vidines ir vieną kitą papildančias kryptis šioje maldoje. „Berakha“ yra padėkos ir pašlovinimo malda už gautas dovanas: Paskutinėje Vakarienėje tai duona ir vynas, gauti iš grūdų ir vynuogių, užaugusių su Dievo pagalba žemėje. Ši padėkos ir pašlovinimo malda Dievui grįžta atgal kaip Dievo praturtinantis palaiminimas dovanoms. Dėkojimas, Dievo šlovinimas tampa palaiminimu, Dievui skirta auka grįžta atgal kaip palaiminta dovana. Eucharistijos įsteigimo malda yra kalbama šiame kontekste: „berakha“ pašlovinimas ir palaiminimas tampa duonos ir vyno palaiminimu ir perkeitimu į Jėzaus Kūną ir Kraują. Jėzus tampa regimu ženklu tos puotos, kurioje Dievas duoda pats save.

Tačiau kaip gali visa tai įvykti? Kaip Jėzus tuo metu gali save duoti? Jėzus žino, kad jo gyvybė bus atimta per kryžiaus kančią, skirtą nelaisviems žmonėms. Su duonos ir vyno dovana per Paskutinę Vakarienę Jėzus aplenkia savo mirtį ir prisikėlimą įgyvendindamas tai, ką sakė per Gerojo Ganytojo pamokslą: „aš guldau savo gyvybę, kad ir vėl ją pasiimčiau. Niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti; tokį priesaką aš esu gavęs iš savojo Tėvo (Jn 10,17-18)“. Jėzus iš anksto atiduoda gyvybę, kuri bus atimta ir tokiu būdu paverčia prievartingą mirtį į laisvą savęs dovanojimo aktą dėl kitų ir už kitus. Patirta prievarta tampa aktyvia, laisva ir gelbstinčia auka.

Dar vieną kartą maldoje, pradėtoje pagal biblinės tradicijos ritualines formas, Jėzus parodo savo tapatybę ir ryžtą įvykdyti iki galo savo meilės misiją, paklūstant Tėvo valiai. Savęs dovanojimo originali gelmė, per eucharistinį atminimą, yra viršūnė maldos, kuri lydi atsisveikinimo vakarienę su savaisiais. Kontempliuodami Jėzaus gestus ir žodžius tą naktį matome, kad gilus ir nuolatinis santykis su Tėvu yra ta vieta, kurioje Jis realizuoja gestą kiekvienam iš mūsų palikti Meilės Sakramentą. Savęs davimu Jėzus švenčia Velykas, tapdamas tikruoju Avinėliu, atbaigiančiu visą senąjį kultą.

Evangelistas Lukas perduoda dar vieną reikšmingą elementą iš Paskutinės Vakarienės įvykių – Jėzaus žodžius Petrui: „Simonai, Simonai! Štai šėtonas pareikalavo persijoti jus tarsi kviečius. Bet aš meldžiuosi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų. O tu atsivertęs stiprink brolius! (Lk 22,31-32)“. Jėzaus malda palaiko mokinius jų silpnumo akimirką. Eucharistija yra piligrimų maistas, teikiantis stiprybės pavargusiems, išsekusiems, pasimetusiems.

Šventasis Tėvas baigė savo katechezę ragindamas dalyvauti Eucharistijos maldoje, kurioje meldžiamės kartu su pačiu Jėzumi ir kuri yra aukščiausia maldos viršūnė, ir maitintis Eucharistija, kad mūsų silpnumas, nuovargis mūsų neįveiktų, kad neprarastumėme gyvybės. Tuo pačiu patys savo kryžius verskime laisva ir atsakinga meilės Dievui ir broliams auka. (rk)