Julien Ries – kardinolas antropologas

Garbaus amžiaus belgų kunigas Julien Ries yra tarp tų, kurie vasario 18 dienos konsistorijoje taps kardinolais. Jei daugumos konsistorijos dalyvių atveju kardinolo vardas išryškins jų turimą atsakomybę tarnaujant vietinėms Bažnyčioms ar Šventajam Sostui, tai kunigo Ries atveju greičiau bus jo visai Bažnyčiai reikšmingos mokslinės veiklos įvertinimas. Kunigas Ries yra antropologas.

Julien Ries gimė 1920 metų balandžio 19-ąją. Mokslininko gyvenimas ir kūryba daugiausia buvo susiję su Liuveno katalikiškuoju universitetu – čia jis studijavo, vėliau kelis dešimtmečius dėstė ir vadovavo savo paties įsteigtam Religijų istorijos centrui. 1979-1985 metais buvo Popiežiškosios tarpreliginio dialogo tarybos konsultorius. Jo mokslinė kūryba iš tiesų įspūdingos apimties – šimtai straipsnių, dešimtys knygų. Julien Ries taip pat yra kelių enciklopedinio pobūdžio veikalų ir žodynų, bendradarbiaujant su geriausiais religijų tyrinėtojais, sudarytojas bei kuratorius. Nors iš akademinių pareigų pasitraukė jau prieš du dešimtmečius, dar ir šiandien nepaprastai žvalaus proto kunigas rašyti ir diskutuoti nenustojo – apie religijos reiškinį, apie religijų istoriją, apie didžiuosius žmogaus klausimus religijose.

Italų akademinio pobūdžio leidykla „Jaca Books“ 2007 metais pradėjo publikuoti Julien Ries „Opera Omnia“, visus jo darbus apimančią veikalų seriją. Jau išspausdinta 11 veikalų, savo ruožtu kartais sudarytų iš dviejų ar trijų atskirų tomų. Pagal leidybinį projektą, liko dar keli.

Paskelbus žinią apie kardinolystės suteikimą Julien Ries, italų dienraščio Corriere della Sera žurnalistas paklausė religijų tyrinėtojo apie tai, ką jis laiko savo didžiausiu moksliniu įnašu. „Naujos pažinimo atšakos sukūrimo galimybę“, - atsakė kunigas, kuriam tarptautiniu lygiu pripažįstamas naujos religinės antropologijos steigėjo titulas.

Religijos fenomenas jau seniai yra įvairių disciplinų dėmesio centre. Kalbant apie siauresnį religijos tyrinėtojų ratą, šiuo metu universitetuose galbūt vyrauja su prancūzų sociologo Emilio Durcheimo išvystyta samprata, jog religija, jos sąvokos ir koncepcijos yra vienokia ar kitokia visuomenės „funkcija“, jog religija gimė iš kokio nors poreikio, pavyzdžiui, įteisinti ir išlaikyti visuomenės tvarką ar stabilumą, nuraminti žmonių vidinį nerimą mirties akivaizdoje ir pan.

Julien Ries, sekdamas kito garsaus religijų tyrinėtojo ir istoriko Mircea Eliade pėdomis, polemizuoja su tokiu religijos reiškinio susiaurinimo iki kultūrinių ir socialinių veiksnių ir mėgsta cituoti garsią Eliade frazę – „sakralumas yra sąmonės struktūros dalis, o ne jos istorijos momentas“.

Šioje religijos antropologijos perspektyvoje argumentuojama, jog žmogus įgydamas abstraktų ir simbolinį mąstymą, įgydamas sąmonę apie save ir visatą, žvelgdamas į dangų, tuo pačiu tampa „homo religiosus“, patiria tai, ką aprašome žodžiais „transcendencija“, „galia“, „begalybė“, „šventumas“, „didybė“. Tai pirmapradė patirtis, pirmapradis sąmonės davinys, susijęs ne su socialiniais ar psichologiniais poreikiais, o su pačia mūsų proto simbolinio mąstymo prigimtimi. Todėl yra normalu būti religingu. Religingumo dimensija žmoguje glūdi nuo pat pradžių, o ne todėl, kad ją mumyse dėl tam tikrų savo poreikių, kaip sakytų durcheimiškos tradicijos tyrinėtojas, sukuria visuomenė.

Žmogus, susidūręs su pamatine sakralumo patirtimi savo gyvenime, išrado eilę veiksmų, gestų ir ženklų, kad perduotų kitiems šią patirtį, kad ją išsaugotų, prisimintų, liudytų – visose civilizacijose yra gausu to pėdsakų: sakralinių objektų, šventyklų, tekstų, mitų, apeigų. Kitaip tariant, „homo religiosus“ perduodamas savo patirtį pradėjo kurti žodžius ir kultūrą. Žmogus istorijoje išniro kaip „homo religiosus“.

Šiai Julien Ries tezei, beje, antrina ir vienas iš didžiausių šiuo metu gyvenančių evoliucionistų ir paleoantropologų Yves Coppens, interviu 2010 metais teigęs, jog religinių elementų galima įžvelgti jau su homo erectus, dar prieš atsirandant homo sapiens.

Mokslininkas tuosyk tvirtino, jog jau „žinome ar nujaučiame, nors ne visada yra galutinių įrodymų, kad „religinis žmogus“ sutampa su žmogumi apskritai. Žmogiška būtybė, nuo pat jos žmogiškumo išsiskleidimo, yra jautri sakralumui ir turi dvasinę dimensiją. Asmeniškai esu įsitikinęs, kad nėra distancijos tarp žmogaus pasirodymo ir religinės minties. Vienas ir kitas yra tos pačios būsenos dvi pusės. Pavyzdžiui, turime duomenų apie mirusių apeigas prieš milijoną metų, net seniau. Šios apeigos rudimentinės, bet vis dėlto apeigos. Jos rodo, kad žmogus į savo mirusius žvelgia su kitom akim, kitais jausmais nei į gyvūnus“. (rk)