Lietuvos vyskupų laiškas tikintiesiems palaimintojo Jurgio Matulaičio metų proga
Brangūs kunigai, vienuolės ir vienuoliai, visi mieli broliai ir seserys Kristuje,
sveikiname visus, įžengusius į 2012-uosius Viešpaties metus, kuriuos Lietuvoje paskelbėme
Palaimintojo Jurgio Matulaičio metais.
Kai prieš 25 metus popiežius pal. Jonas
Paulius II mūsų kraštietį arkivyskupą Jurgį Matulaitį paskelbė palaimintuoju, tai
buvo neeilinis įvykis Lietuvai, tada šventusiai 600 metų Krikšto jubiliejų. Pal. Jonas
Paulius II arkivyskupo Jurgio Matulaičio beatifikaciją aiškiai susiejo su Krikštu,
kuris suvienija su Jėzumi Kristumi ir tampa naujo gyvenimo, naujo kelio pradžia. „Šventuosius
reikia priimti širdimi ir tikėjimu, kad jie rodytų mums kelią – kelią, prasidedantį
pasinėrimu Kristuje per Krikštą“, - kalbėjo popiežius. Tad Palaimintojo Jurgio Matulaičio
metai kviečia mus, pasitikint šio iškilaus tautiečio užtarimu ir remiantis jo pavyzdžiu,
atnaujinti ryžtą sekti Kristumi, pilniau gyventi gautąja Krikšto malone. Kaip sako
Palaimintasis, patys „gyvai persiėmę Kristaus dvasia, turime rūpintis telkti ir organizuoti
aplink save geros valios žmones; juos lavinti, rengti prie darbo, o paskui drauge
su jais ir per juos visur Kristų įnešti, viską Kristuje atnaujinti ir atgaivinti,
viską dėl Kristaus apimti, viską prie Kristaus patraukti“ (Užrašai, 1910 10 15).
Palaimintasis
Jurgis Matulaitis, kaip ir kiekvienas šventasis, mums yra degantis žiburys, kurį Bažnyčia
„stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose“ (Mt 5, 15). Savo gyvenimo
liudijimu jis ir mus kviečia būti ištikimais Krikštui, per kurį esame suvienyti su
Kristumi, tapome Dievo vaikais ir Bažnyčios nariais.
Vienybė su Kristumi mūsų,
krikščionių, neatitolina nuo „šio pasaulio“ aktualijų, bet skatina jose dalyvauti,
įnešant ir savo indėlį, kaip tai daryti ragina apaštalas Paulius: „Džiaukitės su besidžiaugiančiais,
verkite su verkiančiais“ (Rom 12, 15). Būtent pagal šią apaštalo Pauliaus laiško vietą,
pabrėžiančią meilę visiems, net ir priešams, pal. Jurgis Matulaitis pasirinko savo
vyskupiškąjį šūkį „Nugalėk blogį gerumu“ (plg. Rom 12, 21), kuriuo visada stengėsi
vadovautis. Šis kvietimas tebūna ir mums pagrindine Palaimintojo Jurgio Matulaičio
metų mintimi.
Yra svarbu kelti į dienos šviesą įvairius skaudulius, žadinti
apsnūdusias sąžines, siekti teisingų reformų, nesitaikstyti su moraliniu blogiu, net
jeigu jis tampa vis labiau įprastu gyvenimo būdu, daugumos balsu, nerašyta ar užrašyta
taisykle. Tačiau jeigu matome tik tai, kas problemiška, ar neatimame iš savęs ir kitų
gebėjimo džiaugtis ir dėkoti Dievui už tai, ką turime, nors tai būtų patys mažiausi
ir „nereikšmingiausi“ dalykai kaip šiltas ruduo ar ankstyvas pavasaris, ištartas ar
išgirstas geras žodis? Ar nepaskubame trūkumuose įžvelgti piktinantį blogį, užuot
parodę supratimo, kad nežiūrint visų pastangų netobulumai visada liks mūsų žemiškojo
gyvenimo dalimi, tiesiog prašančioje kantrybės ir ją ugdančioje? Ar nepaskubame klaidose
įžvelgti kito blogą valią, užuot suvokę, kad visi esame riboti ir klystantys žmonės,
reikalingi ne tik pagalbos, bet ir pagarbos vieni kitiems? Pašaipos, pajuoka tik skatina
gintis, užsisklęsti ir užsispirti. Net ir oponento siūlymui ištartame „ne“ turi būti
pakankamai aiškiai išreikštas „taip“ jo kaip žmogaus orumui.
Palaimintojo Jurgio
Matulaičio raginimas nugalėti blogį gerumu mus kviečia būti aktyviais žmonėmis. Gerai
žinomi jo žodžiai: „Duok, kad sudegčiau kaip ta žvakė ant altoriaus nuo darbo kaitros
ir meilės ugnies dėl Tavęs ir Tavo Bažnyčios“ (Užrašai, 1913 04 05). Toji ugnis pal.
Jurgio Matulaičio gyvenime nebuvo vien gražus noras ar laikina emocinė būsena. Nebuvo
ji taip pat nei jaukus asmeninio patogumo židinėlis, prie kurio galėtum ramiai šildytis,
pasyviai laukdamas geresnių laikų. Ši meilės ir pasiaukojimo ugnis padėjo įveikti
fizinę ir dvasinę kančią, kurios nestigo Jurgio Matulaičio gyvenime. Ji skatino rikiuotis
ir aukotis, kad būtų gydomos visuomenės žaizdos.
Tos žaizdos kyla iš meilės
stokos. Knygoje „Jurgis Matulaitis“ kun. Stasys Yla vaizdžiai rašė: „Stoka meilės
šeimose, bendruomenėse, visuomenėje sukuria tokią padėtį, tartum gyventume suskaldytų
stiklų erdvėje: kur pasigręši, kur žvelgsi, ten tave žeidžia“. Nenuostabu, kad tokioje
aplinkoje nusvyra rankos, nusilpsta viltis ką nors pakeisti. Tačiau pal. Jurgio Matulaičio
pavyzdys mums kalba, kiek daug Dievas gali nuveikti per Juo pasitikinčius žmones.
Reikalingų
atlikti darbų mastas neatims drąsos, jei prisiminsime, jog esame Dievo karalystės
žmonės. Ji prasideda nuo labai mažų dalykų. Jėzus sakė, kad ši Karalystė yra „tarytum
garstyčios grūdelis, kuris, sėjamas dirvon, esti mažiausias iš visų sėklų žemėje,
bet pasėtas užauga, tampa didesnis už visas daržoves ir išleidžia tokias plačias šakas,
kad jo pavėsyje gali susisukti lizdą padangių sparnuočiai“ (Mk 4, 31-32). Ir tikėjimo
tereikia kaip garstyčios grūdelio, kad problemų kalnai pasitrauktų į šalį (plg. Mt
17, 20). Kokie nebūtų svarbūs tinkamai paruošti dideli projektai, finansiniai resursai,
pirmiausia reikia, kad mes visi, tarsi toji Evangelijos suvargusi našlė, leistume
į apyvartą visa, kas esame, ką sugebame ir ką turime, nors tai tebūtų tik „skatikas“
(plg. Mk 12, 42).
Pal. Jurgis Matulaitis gerai suvokė šią mažų dalykų jėgos
paslaptį. Jo „Užrašuose“ skaitome: „Tenai mums geriau klosis ir pavyks, kur nueisime
nusižeminimo keliu ir kur pradėsime darbą be triukšmo ir nuo maža, o paskui jį platinsime
ir plėtosime, ir auginsime kaip kokį grūdą, ir tobulinsime. Kur nors nuvykę, geriausia
bus, jei pradėsime darbą nuo maža, ramiai, nesigarsindami, kur pradėsime darbą nuo
vargdienių, nuo mažų, vaikelių, nuo didžiausių tamsuolių, nuo labiausiai apleistų“
(Užrašai, 1911 02 13).
Pradėkime nuo mažų dalykų, nes kartais, kaip sakė pal.
Jurgis, pakanka „šilto žodžio, kokios materialios ar dvasinės smulkmenėlės, kad būtų
sušvelninti negatyvūs žmogaus jausmai“. Turime pradėti nuo tų, kurie yra labiausiai
apleisti, nuo mažutėlių. Juk ypač jie yra Dievo artumo ženklas, kurio negalime nepaisyti.
Jie yra svarbesni už visus kitus dalykus. Pal. Jurgis Matulaitis kalbėjo: „Duokit
mums žmonių, sugebančių ir pasiryžusių dirbti socialinėje srityje, nes žmonės daugiau
verti negu mūrai (namai), daugiau negu pinigai“.
Šiam svarbiam darbui dėl žmonių
vėlgi reikia pasišventusių žmonių. Vieni kitiems esame Dievo artumo ženklu. Tiek ištiesiantys
pagalbos ranką, tiek ir ją priimantys, praturtina vieni kitus tuo meilės ryšiu, kuris
jungia mus visus kaip Dievo vaikus, Jo be galo mylimus ir Jam brangius. Dalijimasis
meile visada bus reikalingas: net ir teisingoje visuomenėje, teisingoje valstybinėje
santvarkoje. Tą labai aiškiai pabrėžė popiežius Benediktas XVI enciklikoje Deus caritas
est. Jis rašo, kad visada egzistuos kančia, besišauksianti paguodos ir pagalbos; visada
egzistuos vienatvė; visada bus materialinio stygiaus situacijų, kai reikės padėti
tikros artimo meilės dvasia. Kiekvienam žmogui visada reikia gera linkinčio asmeninio
atsidavimo. Kristaus Dvasios sužadinta meilė ne tik teikia žmonėms materialią pagalbą,
bet ir stiprina bei gaivina sielą, o to dažnai reikia labiau negu materialinės paramos,
nes žmogus gyvas „ne viena duona“ (Mt 4, 4; plg. Įst 8, 3) (plg. Deus caritas est
28).
Šie Palaimintojo Jurgio Matulaičio metai, sekant jo pavyzdžiu, teįkvepia
visus tikinčiuosius didesne meile Kristui ir Bažnyčiai. Tebūna ji labiau regima dvasininkų,
pašvęstojo gyvenimo narių, pasauliečių tarpusavio santykiuose, jų gebėjime bendradarbiauti
ypač artimo meilės srityje. Linkime, kad parapijose suaktyvėtų bendruomenės, gebančios
greitai ir veiksmingai atsiliepti į šalia esančių ir labiausiai vargstančių žmonių
poreikius, tuo būdu išreikšdamos Bažnyčios pastangas dėl žmonių dvasinės ir socialinės
gerovės.
Palaimintojo Jurgio Matulaičio pastangos taikyti ir į vienybę vesti
įvairių tautų žmones tepaskatina ir mus stengtis, kad kaip vieno Dievo vaikai ir vieno
tikėjimo žmonės rodytume taikaus sugyvenimo, pagarbos vieni kitų kalbai ir kultūrai,
bendros atsakomybės už savo krašto gerovę pavyzdį.
Mūsų pastangas telydi malda,
prašant pal. Jurgio Matulaičio užtarimo, o jų vaisiai tebūna ženklu, liudijančiu Dievo
darbus mūsų gyvenime ir suteikiančiu Bažnyčiai pagrindą šį mūsų Palaimintąjį paskelbti
šventuoju.
Nesileiskime blogio nugalimi, nepasiduokime nevilčiai ir abejingumui,
bet nugalėkime blogį gerumu, kurį Viešpats, nors ir kaip mažą grūdelį, tikrai yra
pasėjęs kiekviename iš mūsų.