Popiežiaus žinia 2012 metų Pasaulinei ligonių dienai
Vasario 11 dieną, per Lurdo Palaimintosios Mergelės liturginį paminėjimą, visa katalikų
Bažnyčia yra kviečiama paminėti Pasaulinę ligonių dieną. Šiai dienai taip pat skelbiama
popiežiaus žinia su trumpu apmąstymu.
Šių metų Pasaulinės ligonio dienos laiške
Benediktas XVI, kreipdamasis ypač į ligonius, perduodamas jiems savo ir visos Bažnyčios
padrąsinimą bei artumą, dėkodamas visiems dirbantiems dėl ligonių, apmąsto „gydymo
sakramentus“ – Atgailos ir Susitaikymo sakramentą bei Ligonių patepimo sakramentą,
kurie abu natūraliai išsipildo eucharistinėje Komunijoje.
„Kelkis, eik! Tavo
tikėjimas išgelbėjo tave (Lk 19,17)“ – šie žodžiai iš Evangelijos pagal Luką, iš epizodo
apie dešimties raupsuotųjų išgydymą, parinkti kaip Žinios pasaulinei ligonio dienai
antraštė, pasak Šventojo Tėvo, mus padeda suprasti apie tikėjimo svarbą tiems, kurie
sirgdami ir kentėdami artinasi prie Viešpaties. Susitikdami su Juo jie iš tikro gali
patirti, kad tas, kuris tiki niekad nėra vienas. Dievas nepalieka mūsų kančiose, tačiau
yra arti, padeda jas pakelti ir nori gydyti širdies gilumoje.
Pagydyto raupsuotojo
tikėjimas, su kuriuo jis, pilnas nuostabos ir džiaugsmo, priešingai nei kiti, sugrįžta
pas Jėzų padėkoti, leidžia įžvelgti, jog atgauta sveikata ženklina kažką daugiau už
fizinį išgijimą, ženklina išgelbėjimą, kurį Dievas teikia per Kristų – „tavo tikėjimas
išgelbėjo tave“. Fizinis išgijimas, išraiška gilesnio išgelbėjimo, parodo kokią svarbą
žmogus, savo dvasios ir kūno visumoje, turi Viešpačiui.
Kiekvienas sakramentas
išreiškia Dievo artumą. Bažnyčios pagrindinis uždavinys yra Dievo Karalystės skelbimas,
tačiau, pabrėžia popiežius, šis skelbimas taip pat turi būti gijimo procesas. Jėzus
savo mokiniams pavedė ir gydymo užduotį (Lk 9,1-2). Sąsaja tarp fizinės sveikatos
ir dvasios kančių padeda geriau suprasti „gydymo sakramentus“.
Atgailos sakramentas
dažnai atsiduria Bažnyčios ganytojų apmąstymų centre dėl jo didelės svarbos krikščioniško
gyvenimo kelyje – kaip pažymima katalikų Bažnyčios katekizme, „visa atgailos veikmė
yra ta, kad mums sugrąžina Dievo malonę ir mus su Juo suvienija didžia draugyste“.
Bažnyčia, skelbdama Jėzaus atleidimą ir susitaikymą, tuo pat metu kviečia žmoniją
atsiversti ir įtikėti Evangelija. Apaštalo Pauliaus žodžiais, „Kristaus vietoj einame
pasiuntinių pareigas, tarsi pats Dievas ragintų per mus. Kristaus vardu maldaujame:
„Susitaikinkite su Dievu!“ (2 Kor 5,20)“.
Jėzus savo gyvenimu skelbia ir įgyvendina
Tėvo gailestingumą. Jis neatėjo pasmerkti, tačiau atleisti ir išgelbėti, suteikti
viltį pačiais tamsiausiais kančios ir nuodėmės momentais, dovanoti amžinąjį gyvenimą.
Atgailos sakramente nuodėmės patirtis nedegeneruoja į neviltį, tačiau susitinka su
Meile, kuri atleidžia ir perkeičia.
Evangelijose aiškiai regimas ypatingas
Jėzaus dėmesys ligoniams. Jėzus ne tik siunčia savo mokinius ligonių gydyti, tačiau
įsteigia būtent jiems skirtą Ligonių patepimo sakramentą. Jokūbo laiške (5,14-16)
jau paminimas šis sakramentinis veiksmas: su Ligonių patepimo aliejumi, lydint bažnyčios
vyresniųjų maldai, visa Bažnyčia ligonius patiki kenčiančiam ir pašlovintam Viešpačiui,
kad palengvintų jų kančias, kad išgelbėtų.
Ligonių patemimo sakramentas, primena
savo žinioje Benediktas XVI, mums nurodo dvigubą slėpinį Alyvų sodelyje, kuriame Jėzus
dramatiškai priima Tėvo jam nurodytą kelią, Kančios kelią, aukščiausią meilės veiksmą.
Ir šią išbandymo valandą Jis yra tarpininkas, kuris prisiima visą pasaulio kančią
ir skausmą, paverčia tai šauksmu, kreipimusi į Dievą. Bet tuo pačiu Alyvų sodelis
tampa ir Atpirkimo vieta. Šis dvigubas slėpinys veikia sakramentiniame aliejuje, materialiame
Dievo gerumo ženkle, guodžiančiame ir stiprinančiame, kita vertus, kreipiančiame į
tai, kas yra daugiau už pačią ligą, į Atpirkimą, galutinį išgydymą.
Ligonių
patepimo sakramentas vertas daugiau dėmesio teologijoje ir sielovadoje, ypač ligonių.
Tai nėra „mažesnis“ sakramentas už kitus. Dėmesys ligoniams ir ligonių sielovada,
viena vertus, yra Dievo švelnumo kenčiantiems ženklas, kita vertus, išveda į dvasinę
kelionę kunigus ir visą krikščionių bendruomenę, atsimenant, kad tai, ką padarome
dėl pačių mažiausiųjų, padarome dėl Jėzaus.
Abu gydymo sakramentai yra
vidujai susiję su Eucharistija, kuri taip pat išreiškia Kristaus Mirtį, Prisikėlimą
ir Atpirkimą, dar kartą pabrėžė Benediktas XVI. Kristaus Kūnas ir Kraujas duodamas
už visų išgelbėjimą. Sunkios ligos situacijoje ar mirties akivaizdoje Eucharistijos
davimas ir priėmimas kaip viatiko, kaip, anot šventojo Ignacijaus Antiochiečio, „nemirtingumo
vaisto, priešnuodžio mirčiai“, įgyja ypatingą reikšmę. Svarbu, kad bažnytinė bendruomenė,
parapijos pasirūpintų, kad tie mūsų broliai ir seserys, kurie dėl ligos ar amžiaus
negali pasiekti maldos ir kulto vietų, turėtų galimybę gauti Komuniją. (rk)