Katalikai Šiaurės Korėjoje

Per paskutines dvi savaites žiniasklaidoje buvo daug pranešimų apie šiaurės Korėją, apie jos diktatoriaus Kim Jong-ilo mirtį gruodžio 19 dieną, ir apie jo trisdešimtmetį sūnų bei įpėdinį, tvirtai imantį valdžią į savo rankas, Kim Jong-uną, apie diktatorišką kultą, apie diktatorių užgaidas ir ekstravaganciją.

Tačiau kokia yra krikščionių padėtis šioje itin uždaroje, masiškai kontroliuojamoje šalyje? Ar lyderių kaita ką nors žada krikščionims?

Visų pirma reikia pažymėti, kad labai mažai žinoma apie realią krikščionių situaciją Šiaurės Korėjoje. 1949 metais krikščionių skaičius siekė 170 000, šalyje buvo apie pusantro tūkstančio krikščioniškų kulto pastatų. Katalikų buvo apie 55 000. Iki 1953 metų, komunistiniam režimui galutinai tapus vienvaldžiu, daug kas iš jų pabėgo iš šalies, daug kas vėliau žuvo konclageriuose. Pačių šiaurės korėjiečių valdžios atstovų teigimu šalyje yra apie tris tūkstančius katalikų ir 12 000 protestantų, didelė dalis sostinėje Pchenjane. Neturima žinių ar dar yra gyvų katalikų kunigų. Nors šalyje esančius konclagerius ir priverstinio darbo stovyklas labai stengiamasi paslėpti nuo svetimų akių, spėjama, kad juose gali būti iki 200 000 asmenų, tarp kurių daug krikščionių.

Vienintelė katalikiška, 200-300 vietų bažnyčia yra sostinėje Pchenjane, atidaryta 1988 metais. Tais pačiais metais buvo atidaryti ir du protestantiški maldos namai, o prieš keletą metų, 2006-aisiais, nedidelė ortodoksiška cerkvė.

Vieni šias režimo, pamynusio bet kokią sąžinės ir religijos laisvę, dar 2009 metais mirtimi nubaudusio vieną moterį krikščionę už neteisėta Biblijų dalijimą, „nuolaidas“ sieja su diktatoriaus Kim Jong-ilo biografija. Yra žinoma, kad jo šeimai krikščionybė buvo pažįstama – senelė buvo pamaldi protestantė, vienas dėdė buvo pastorius. Prieš keletą metų Kim Jong-ilas, lankydamasis Kinijoje, buvo kelioms minutėms buvo užsukęs į vieną bažnyčią, kaip vėliau pakomentuota, „asmeniniais tikslais“. Tačiau kiti krikščioniškų maldos namų atidarymą 1988 metais vadina tiesiog režimo žaidimu ir farsu, surengtu tuo metu Seule vykusių Olimpiadų kontekste. Beje, tuo pat laikotarpiu, 1989 metais, buvo įkurta Šiaurės Korėjos katalikų asociacija, žinoma, visiškai kontroliuojama režimo.

Tvirtinama, kad šiuo metu katalikų bažnyčioje reguliariai maldai susitinka šimtas ar du asmenų. Kadangi kunigų nėra, maldą veda vienas iš bendruomenės narių, naudojamasi pora katechetinių leidinių. Šv. Mišios aukojamos labai retai, režimui leidus į šalį atvykti kunigui, pastaraisiais keliais metais kiek dažniau. Ne sostinėje gyvenantys katalikai galbūt meldžiasi šeimoje ar šeimų susibūrime, nes daugiau bažnyčių krašte nebėra.

Kaip minėta, pastaraisiais keliais metais režimas kiek dažniau leido atvykti į šalį katalikų dvasininkams, taip pat protestantiškų Bažnyčių ir bendruomenių delegacijoms – Pasaulinės Bažnyčių tarybos, Vokietijos evangelikų atstovams. Buvo surengtas ir atsakomasis vizitas – šiaurės korėjiečiai vyko į Pietų Korėją. Šiaurės Korėjos režimas taip pat leido įgyvendinti kelias karitatyvines iniciatyvas – Vokietijos katalikų finansuotą ligoninę, humanitarinę pagalbą teikiantį centrą, kuriuo rūpinasi pranciškonai iš Pietų Korėjos, kelis Pietų Korėjos Caritas organizacijos projektus.

Komentuodamas lyderių kaitą Šiaurės Korėjoje žinių agentūrai „Fides“, Pietų Korėjos katalikų vyskupų konferencijos pirmininkas Peter Kang vylėsi, kad šiaurės korėjiečiams tai nekainuos daugiau sukrėtimų, daugiau skurdo. Galbūt naujas lyderis bus pajėgus nors šiek tiek atverti savo šalį kitiems, daugiau dialoguoti su kitais. (rk)