Kristaus Gimimas (Kalėdos)

Gruodžio dvidešimt penktąją, penkioliktą dieną po jauno mėnulio patekėjimo, praėjus daugeliui amžių nuo pasaulio sutvėrimo ir žmogaus sukūrimo pagal Dievo paveikslą, po daugelio šimtmečių nuo tvano pabaigos ir nuo tos dienos, kai danguje sušvito vaivorykštė – Dievo sandoros ir taikos ženklas, po dvidešimt vieno šimtmečio nuo mūsų tėvo Abraomo gimimo, po trylikos amžių nuo to laiko, kai Mozės vedamas Izraelis išėjo iš Egipto, po maždaug tūkstančio metų nuo Dovydo patepimo Izraelio karaliumi, šešiasdešimt penktąją savaitę, pagal Danieliaus pranašystę, šimtas devyniasdešimt ketvirtosios olimpiados metu, septyni šimtai penkiasdešimt antrais metais nuo Romos įkūrimo, keturiasdešimt antrais imperatoriaus Oktaviano Augusto valdymo metais, kai visoje žemėje viešpatavo taika – Jėzus Kristus, Amžinasis Dievas ir Amžinojo Tėvo Sūnus, norėdamas savo atėjimu padaryti šventą pasaulį, pradėtas iš šventosios Dvasios, po devynių mėnesių, gimė iš Mergelės Marijos Judo Betliejuje.

Toks buvo mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kūniškas gimimas. (Kalenda)

DIEVO DOVANA, Mons. Adolfas Grušas

Šiam įvykiui visi ruošėmės. Keliavome Advento keliais, leidome, kad Dievo Žodis mus vestų, nušviesdamas šį nepastovų laikmetį, tikėdamiesi, kad jame atrasime bent kiek daugiau vilties dabar, kai visi, tarsi burtažodžius, kartoja: krizė, žlugimas, apribojimai…

Kas iš tikrųjų gali mus išgelbėti? Kai kas viltį sudeda į tarptautines organizacijas, tiki valstybių vadovų sugebėjimais atrasti tinkamą sprendimą, kuriuo remdamiesi galėtume išvengti rinkų diktatūros, ekonomikos, apsprendžiančios mūsų pasirinkimus. Tačiau tokio išgelbėjimo nepakanka: žinoma, visa tai reikalinga, kad galėtume gyventi, tinkamai pasinaudodami savo darbo vaisiais, tačiau mums visiems reikia kai ko daugiau.

Imperatorius Augustas, vadovaudamasis savo, kaip politiko, sugebėjimais, prieš du tūkstantmečius pradėjo taikos periodą savo didžiulėje imperijoje, kurį visi sveikino, kaip visuotinės palaimos ženklą. Tada ir imperatorių vadino visų žmonių gelbėtoju, nes taika reiškė ir imperijos klestėjimą. Kaip tik toje imperijoje, beveik niekam nežinomame kaimelyje, kurio gyventojų daugumą sudarė piemenys, jaunai galilėjiečių porai gimė kūdikis, Gelbėtojas. Tikrasis Gelbėtojas…

Gal būtų ir neblogai, kad mus ištikę ekonominiai sunkumai atvestų prie esminių dalykų, kad sugebėtume grįžti prie savo gyvenimo giliausios prasmės suvokimo. Reiktų pradėti nuo Kalėdų, kurias krikščionys, nė nemėgindami dėl to kovoti, pardavė jausmingumo mugėje.

Mus gaubianti Kalėdų atmosfera žadina gerus jausmus ir to tikrai jokiais būdais išvengti neįmanoma, tačiau manyčiau, kad ši akimirka duoda gerą galimybę trumpam pamiršti tiek emocijas, tiek teologinius svarstymus ir prabilti tiesiai į širdį. Mes galvojame, kad visi Kalėdų nakties įvykiai mums jau yra gerai žinomi, tačiau vertėtų pamiršti tai, ką sako mūsų fantazija ir dar kartą pamėginti įsigilinti į tai, kas vyko tą naktį…

Jaunuolių pora atvyko į Betliejų, miestą, kuriame gimė karalius Dovydas. Juos čia atvedė imperatoriaus sumanytas gyventojų surašymas, kuriuo, kaip ir paprastai, valdantieji norėjo pademonstruoti savo valdžią, kuriai nieko nereiškė dėl vieno užrašo priversti žmones vykti kelis šimtus kilometrų. Jaunoji moteris laukė kūdikio, tačiau, kadangi visur buvo pilna žmonių, atėjus laikui gimdyti, paklusdama natūraliam drovumo jausmui, pasitraukė toliau nuo žmonių akių, į užtvarą, kur buvo laikomi smulkieji gyvuliai bei pašaras jiems. Tokia vieta buvo įrengta tikriausiai prie kiekvienų namų.

Dabar reiktų prisiminti piemenis, kurie ištisas paras leido lauke prie ganomų gyvulių bandų. Tai nebuvo raudonskruosčiai piemenys, kurių figūrėles matome savo bažnyčių prakartėlėse, bet atšiaurių sąlygų užgrūdinti žmonės, neiškalbūs ir neišsilavinę, kuriuos to meto rabinai lygino su muitininkais, laikė melagiais ir nepatikimais žmonėmis, dėl ko jiems buvo neleidžiama liudyti teisme. Kaip tik šie, neturtingi, nieko ypatingo nepasiekę savo gyvenime, visų smerkiami žmonės išgirsta nepaprastą žinią.

Toji žinia nebuvo skirta Jeruzalės kunigams, užsiėmusiems puošnios Jeruzalės šventyklos reikalais ir visiškais nelaukiantiems jiems nereikalingo mesijo. Ji nebuvo skirta ir karaliui Erodui, klasta ir žiaurumu užėmusiam sostą ir Mesijo asmenyje matančiam tik pavojingą konkurentą. Tos žinios niekas nepranešė ir šauniems Jeruzalės gyventojams, panirusiems į kasdieninius reikalus.

Jaunoji motina pagimdžiusi nuprausė kūdikį, suvystė ir paguldė ėdžiose. Tame nebuvo jokios išskirtinės šviesos, jokio stebuklo, jokių specialių efektų. Dievas gimė, kaip kiekvienas kūdikis, ir išgelbėjimas į pasaulį atėjo pačiu paprasčiausiu būdu. Piemenims, gavusiems žinią, teks ieškoti ėdžių, kuriose guli Mesijas, o tolimo krašto išminčiams astronomams – ilgai žvelgti į dangų, kad pamatytų jame nepaprastą žvaigždę.

Dievas susitinka su mumis ten, kur mes esame, kalba mūsų širdims ta kalba, kurią mokame. Tik pasikeitęs mūsų žvilgsnis ir mūsų širdies šviesa leidžia įžvelgti daugiau, negu galime pamatyti. Štai mūsų Dievas: naujagimis, sugniaužtais kumšteliais, kiek traiškanotomis ir šviesos bijančiomis akutėmis ir maža burnele, ieškančia motinos krūtinės. Tai bejėgis, silpnas kūdikis, kurį reikia nuprausti ir sušildyti, priglausti ir pabučiuoti. Jį saugo šiurkštokos staliaus Juozapo rankos, o jis pats iš susijaudinimo nubraukęs ašarą, dalykiškai svarsto, ko reikia imtis toliau, kad būtų apsaugotas kūdikis ir motina.

Gimęs Išganytojas nieko nedalina, o tik prašo, Jame nėra nė trupinėlio visagalybės, Jis nevilki karališkų rūbų, viską sudėjęs po mūsų neramaus žmogiškumo kojomis. Juo rūpinasi ne dangaus angelai, o jauna nepatyrusi mergaitė… Tikriausiai mums norėtųsi Dievo, kuris išspręstų, o ne sukurtų problemas. Norėtųsi galingo ir tvirto Dievo, o ne naujagimio, kuriam reikia viską parūpinti. Norėtųsi laiminčio, o ne pasiduodančio Dievo, kuris padėtų sudaryti sąjungas su pasaulio galingaisiais, o ne gintų silpnuosius. Galiausiai, patiktų ir koks nedidelis fejerverkas…

Ir vis dėlto… tą naktį į pasaulį atėjo tikroji taika ir ramybė. Ji gimė ir tebegimsta širdyse tų, kurie gimusiame Kūdikyje įžvelgė Dievo meilę žmogui, nepabijojo ja patikėti ir į ją atsiliepti. Daug ramybės mums visiems…