Jėzus kalbėjo savo apaštalams: „Sergėkitės žmonių, nes jie įskųs jus teismams ir
plaks savo sinagogose. Jūs būsite dėl manęs vedžiojami pas valdovus bei karalius liudyti
jiems ir pagonims. Kai jie jus įskųs, nesirūpinkite, kaip arba ką kalbėsite, nes tą
valandą jums bus duota, ką jūs turite sakyti. Tada jau nebe jūs kalbėsite, o jūsų
Tėvo Dvasia kalbės jūsų lūpomis. Brolis išduos mirti brolį ir tėvas – sūnų, o vaikai
sukils prieš gimdytojus ir žudys juos. Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo.
Bet kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas“ (Mt 10,17-22).
LIUDININKAI,
Mons. Adolfas Grušas
Žydų tradicijoje
nėra nė vienos šventės, kuri truktų trumpiau, kaip septynias dienas. Šios kultūros
atspindžiai liko ir krikščionybėje. Neveltui mes tiek Velykų, tiek Kalėdų iškilmes
švenčiame ištisą oktavą. Visos tos dienos yra tarsi viena ilga šventė. Šis paprotys
mūsų laikais tampa tarsi savotiška provokacija. Mes visi labai skubame, net ir valgiui
sugaištame vos kelias minutes, kad vėliau ištisus mėnesius gydytume skrandžio sutrikimus.
Tuo tarpu šiuo atveju turime ištisą savaitę, kai, sveikindami vieni kitus sakome:
„Linksmų Kalėdų“.
Tai savaitė, kai galime leisti sau sugaišti bent dešimt minučių
ir sustoti prie įrengtos prakartėlės, šiek – tiek susimąstyti, taip, kaip Marija iš
Nazareto, kuri, patyrusi Viešpaties apsilankymą, visa tai apmąstė savo širdyje. Mes
turime ištisą savaitę, kad net ir tie, kurie labiausiai yra pripratę prie krikščioniškų
švenčių, o taip pat ir tie, kurių širdys apgaubtos vienatvės liūdesio, suprastų, kokia
nenusakoma ir neaprėpiama pas žmones atėjusio Dievo meilė.
Drauge Bažnyčia
pateikia ir savotišką siurprizą, antrąją Kalėdų dieną minėdama pirmąjį savo kankinį.
Tuo tarsi norima pasakyti: gimęs Kūdikėlis yra pasidalijimo ženklu, su Jo gimimu pasaulyje
susijusi taip pat kai kurių asmenų neapykanta ir priešiškumas. Išpažinti Jį, reiškia:
stoti Jo pusėn. Tokiu būdu Kalėdos tampa ne vien tik saldžių balsų ir gražių melodijų
choru, lydimu visuotinio džiugesio, bet drauge tampa su mumis esančio Dievo ir Jo
nepriimančio žmogaus drama.
Raudoni liturginiai rūbai antrąją Kalėdų dieną,
viską tarsi nudažo pirmojo Kristaus kankinio Stepono krauju. Jėzaus gimimo žinia tiesiogiai
susijusi su žinia apie kančią. Bažnyčios liturgija laikosi sveikos tikrovės ir sudaro
galimybę įvertinti visus žmogiškus jausmus, nepasiduodant vien šventiškiems sentimentams.
Jėzaus žemiškojo gyvenimo džiaugsmo ir skausmo istorija tebesitęsia Bažnyčios istorijoje.
Tai, ką išgirdo Evangelijoje, Jėzaus sekėjai atspindėjo ir savo gyvenimuose.
Šventasis
Steponas kaip tik ir buvo ryškiu taip išgyventos krikščionybės pavyzdžiu. Apaštalų
Darbų knygoje apie jį rašoma, kad, Sekminių dieną nusileidus Šventajai Dvasiai, jis
krikščionybės žinią skelbė savo aplinkoje. Šis skelbimas nusakomas tokiais žodžiais:
„Steponas, pilnas malonės ir galios, darė žmonėse didžių stebuklingų ženklų“. Reikia
tik įsivaizduoti, kokia malonės ir meilės galia apaštalai apdovanojo pirmuosius septynis
diakonus, jei jų veikla ir skelbimas buvo tokie galingi! Priešininkai „negalėjo atsispirti
išminčiai ir Dvasiai, kurios įkvėptas jis kalbėjo“. Vienintelė jiems likusi galimybė
tebuvo „užsikimšti ausis“ ir viską išspręsti prievarta, nužudant Steponą. Net ir mirties
akimirką Steponas išliko panašus į Jėzų, šaukdamasis Jo, kaip kad Išganytojas savo
mirties valandą šaukėsi dangiškojo Tėvo.
Jėzaus likimas visuomet atsispindi
Jo mokinių bei visos Bažnyčios likime. Jei krikščionybė būtų vien tiktai žodžiai,
kalbos ar apmąstymai, jai būtų įmanoma prieštarauti tūkstančiais diskusijų, debatų,
pranešimų, straipsnių žiniasklaidoje. Kartais net atrodo keista, kad, nežiūrint tokio
spaudimo, krikščionybė vis tiek išlieka gyva. Jei krikščionybė būtų vien tik moralinis
mokymas, jai būtų galima prieštarauti, priešpastatant kitokią elgesio formą. Tačiau,
jei krikščionybė yra tuo, kuo iš tikrųjų yra, o būtent, pats Kristus, esantis savo
tikinčiųjų tarpe, vienintelė galimybė pasipriešinti jai – tai mėginti ją sunaikinti.
Kaip
tik dėl to buvo nukryžiuotas Jėzus, dėl to persekiojama krikščionybė ir krikščionys.
Nuo pat savo pradžios krikščionybė patyrė daugybę išmėginimų, ir šiais laikais krikščionys
kai kuriose Afrikos ir Azijos šalyse dėl tikėjimo rizikuoja savo gyvybe. Vakarų šalyse
krikščioniškąjį tikėjimą mėginama suvesti vien tik į sąžinės sritį, padaryti grynai
moraliniu autoritetu, drauge skatinant nekreipti dėmesio į jį vardan žmogiškai suvoktos
laisvės, nevengiant pajuokos ir sąmoningo niekinimo.
Vis dėlto, prisimenant
pirmojo kankinio šventojo Stepono ir daugelio Bažnyčios kankinių giedrą tvirtumą,
galime būti tikri, kad krikščionių tikėjimo sunaikinti neįmanoma; jis atgims visuomet
ir kiekvienoje vietoje, kur tik yra žmonių, nebijančių tuo tikėjimu gyventi. Taip
iš tiesų kankinių kraujas tampa krikščionybės sėkla.
Kalėdų šventėse, prisimenant
Viešpaties atėjimą bei pirmojo Bažnyčios kankinio šventojo Stepono ištvermę, nesunkiai
galime išgirsti kvietimą taip išpažinti savo tikėjimą, kad jis neliktų vien tik sentimentais
ar abstrakčia idėja, bet taptų pačiu mūsų gyvenimu.
Juk mes irgi esame Viešpaties
gimimo, kančios ir prisikėlimo liudininkai…