Benedikto XVI homilija Dievo Motinos iškilmei ir Pasaulinei taikos dienai

Pirmąją metų dieną visoje pasaulyje pasklidusioje Bažnyčioje liturgija atkartoja senovinį kunigišką palaiminimą, kurį girdėjome pirmajame skaitinyje: „Viešpats telaimina ir tesaugo tave! Teleidžia Viešpats šviesti tau savo veidą ir tebūna tau maloningas! Tepažvelgia Viešpats į tave maloniai ir tesuteikia ramybę!' (Sk 6, 24-26)“. Šis palaiminimas buvo Dievo patikėtas, per Mozę, Aaronui ir jo sūnums, Izraelio tautos kunigams. Tai trigubas palinkėjimas, šviesa, sklindanti iš Dievo, Viešpaties, vardo kartojimo ir Jo veido. Norint būti palaimintais reikia būti arti Dievo, priimti Jo Vardą, būti jo žvilgsnio, kuris skleidžia malonę ir taiką, lauke, - sekmadienio ryte, Marijos, Dievo Motinos iškilmės ir Pasaulinės taikos dienos šv. Mišių homilijoje sakė Benediktas XVI.

Tai buvo Betliejaus piemenų patirtis, minėta šiandienos Evangelijoje. Jie patyrė Dievo buvimą ir jo palaiminimą, ne didinguose rūmuose, galingo valdovo akivaizdoje, tačiau tvartelyje, priešais ėdžiose paguldytą vaikelį. Būtent iš šio Vaikelio sklinda nauja šviesa, spindinti nakties tamsoje, kaip vaizduojama daugybėje paveikslų apie Kristaus gimimą. Jau iš jo sklinda palaiminimas: iš jo vardo – Jėzus, kuris reiškia „Dievas gelbsti“, iš jo žmogiško veido, į kurį Dievas, visagalis dangaus ir žemės Viešpats panoro įsikūnyti, pridengti savo šlovę mūsų kūno šydu, kad pilnai parodytų mums savo gerumą.

Pirmoji šio palaiminimo pripildyta buvo Marija, mergelė, Juozapo sutuoktinė, kurią Dievas nuo pirmo jos egzistencijos momento pasirinko savo žmogumi tapusio Sūnaus motina. Ji yra „palaiminta tarp moterų“, kaip ją sveikina šventoji Elžbieta. Visas jos gyvenimas yra apšviestas Dievo, Jėzuje įsikūnijusio Dievo veido, palaiminto jos įsčių vaisiaus. Taip ją pristato Evangelija pagal Luką – saugančią ir apmąstančią širdyje kiekvieną dalyką, susijusį su jos sūnumi Jėzumi. Jos dieviškos motinystės slėpinys, kurį šiandien minime, žymi tą gausią malonės dovaną, kuri lydi kiekvieną žmogišką motinystę – įsčių vaisingumas visada buvo siejamas su Dievo palaiminimu. Dievo Motina yra pirmoji palaimintoji ir yra ta, kuri tą palaiminimą perduoda kitiems. Ji priėmė Jėzų savyje ir davė jį kaip šviesą visai žmonijai.

Marija yra motina ir modelis visos Bažnyčios, kuri tikėjime priima Žodį, yra „gera dirva“, kurioje Dievas gali tęsti savo išgelbėjimo darbą. Bažnyčia taip pat dalyvauja dieviškos motinystės slėpinyje – per skelbimą, kuriuo pasaulyje sėjama Evangelijos sėkla, per sakramentus, kurie žmonėms perduoda malonę ir dievišką gyvenimą. Ypač per krikšto sakramentą Bažnyčia išgyvena tą motinystę, gimdydama Dievo vaikus iš vandens ir Šventosios Dvasios, kuri kiekviename šaukia „Abba! Tėve!“. Kaip ir Marija, Bažnyčia yra Dievo palaiminimo pasauliui tarpininkė: jį gauna priimdama Jėzų ir jį perduoda kartu su Jėzumi. Jis yra tas gailestingumas ir taika, kurių pasaulis pats sau negali suteikti ir kurių jam reikia.

Brangūs draugai, taika pilniausia ir aukščiausia prasme yra visų palaiminimų sintezė. Bažnyčia pirmąją metų dieną specialiu būdu iškelia šį didų gėrį ir daro tai taip pat, kaip ir Marija – rodydama visiems Jėzų, kuris, apaštalo Pauliaus žodžiais, yra mūsų taika ir tuo pat metu kelias, per kurį tautos ir žmonės gali pasiekti šį visų trokštamą tikslą, - kalbėjo popiežius, pasveikindamas visus šv. Petro bazilikoje susirinkusius su Pasauline taikos diena, tame tarpe ir visus ambasadorius prie Šventojo Sosto, kviesdamas juos kartu dirbti dėl taikos, kaip ir bažnytines asociacijas ir judėjimus, kurie dirba jaunimo ugdymo srityje.

Jaunimo ugdymas teisingumui ir taikai, priminė homilijoje Benediktas XVI, buvo jo žinios Pasaulinei taikos dienai tema. Žmonija, po dviejų pasaulinių karų, kaip rodo daugybė iniciatyvų, supranta, kad jaunimo ugdymas taikai ir teisingumui yra kiekvienos kartos uždavinys. Bažnytinei bendruomenei ugdyti taikai yra iš Kristaus gautos misijos dalis, Evangelijos dalis. Tačiau šiandien ugdymas, anot popiežiaus, yra tapęs iššūkiu dėl mažiausiai dviejų motyvų – dabartiniame technologiniame mentalitete norėti „ugdyti“, o ne tik „išmokyti“ nėra savaime suprantamas dalykas, yra pasirinkimas. Antra, reliatyvistinė kultūra iškelia radikalų klausimą – ar dar prasminga ugdyti? Ir ugdyti kam?

Šiandien pasaulis tam tikra prasme „mažėja“, kultūrų ir asmenų nuolatiniai kontaktai dažnėja. Dėlto jaunuolių ugdymas taikai ir teisingumui, dialogui, supratimui tampa dar svarbesnis. Jaunuoliai iš prigimties yra linkę į šiuos dalykus, tačiau socialinė aplinka gali juos įtakoti galvoti ir elgtis priešingai, netolerantiškai, su prievarta. Solidus ir integralus asmenybių ugdymas, gilaus teisingumo ir pagarbos jausmo diegimas yra apsauga nuo tokio pavojaus. Bažnyčiai, pakartojo Benediktas XVI, taikos kelias yra Dievas, teisingas ir taikus, yra Jėzus, kuriame gailestingumas ir teisingumas tobulai sugyvena. Tai kelias, kurį šiandien rodo Dievo Motina. (rk)