2011 metais žuvo 26 sielovados darbuotojai

2011 metais smurtine mirtimi mirė 26 sielovados darbuotojai – kunigai, vienuoliai, pasauliečiai, rašoma katalikiškos žinių agentūros „Fides“ pranešime, apžvelgiant besibaigiančius metus. Pranešime žuvusieji vadinami „liudytojais“, nors daug iš jų gali būti pavadinti ir „kankiniais“ siaurąja žodžio prasme, nes mirė dėl savo tikėjimo skelbimo. Tačiau kankinio titulo priskyrimas yra Bažnyčios kompetencija.

Jei vieniems burnos buvo užčiauptos būtent dėl tikėjimo ir krikščioniškos veiklos, tai kiti žuvo apiplėšimų metu. Bet ir jie priskiriami tikėjimo liudytojams, nes pačiu savo statusu ir gyvenimo būdu mažiau paisė savo saugumo, buvo labiau atviri grėsmėms.

Pavojingiausias žemynas jau trečius metus iš eilės išlieka Amerika – čia žuvo penkiolika sielovados darbuotojų, 13 kunigų ir du pasauliečiai. Afrikoje žuvo šeši – du kunigai, trys vienuolės ir vienas pasaulietis. Azijoje žuvo keturi – du kunigai, vienuolė ir pasaulietis. Europoje buvo nužudytas vienas kunigas.

Kartu su smurtinės mirties tragiškumu, bendruomenės neteko svarbių savo narių. Štai, į pakelės užpuolikų pasalą Kongo Demokratinėje Respublikoje patekusi ir nušauta augustinių ordinui priklausiusi vienuolė Jeanne Yegmane buvo patyrusi okulistė, intensyviai dirbusi kuriant okulistikos paslaugų tinklą, kuris aptarnautų regioną su maždaug dviem milijonais gyventojų.

Augustinių ordinui priklausė ir sesuo Andželika, žuvusi pietų Sudane, gabenant pagalbą pabėgėliams. Ją užpuolė vienos sukarintos sektos nariai, jau ne pirmą kartą medžiojantys kunigus ir vienuolius dėl Bažnyčios Konge kritikos jiems.

Smurtinės mirties absurdiškumą liūdnai iliustruoja jauno, 34 metų kunigo iš Kolumbijos sostinės Bogotos istorija. Kunigas Gustavo Garcia, važiuodamas aplankyti ligonio, stotelėje laukė autobuso ir kalbėjo mobiliuoju telefonu. Nusikaltėlis, norėdamas telefoną pagrobti, smogė keletą kartų peiliu, jį mirtinai sužalodamas. Žuvusysis buvo vieno Bogotos universiteto kapelionas, charizmatinės jaunimo bendruomenės asistentas, radijo laidų vedėjas.

Panašios yra ir dar keleto žuvusių kunigų istorijos – jie buvo nužudyti plėšikams įsibrovus į jų namus, parapijas ar bažnyčias, tikintis, matyt, didelio turto, kurio nerasdavo – jų laimikis buvo menkos pinigų sumos, telefonas, kompiuteris, dar keli kasdienio naudojimo daiktai. Kai kurie buvo pagrobti, kai kurių kūnai rasti praėjus ilgam laikui nuo mirties, neatpažįstamai sumaitoti ar apgedę.

Tačiau meksikietė Maria Elisabeth Marcias Castro, pasaulietė, Skalabriniečių pasauliečių judėjimo narė, buvo pagrobta tyčia, narkotikų prekeivių už savo drąsius straipsnius vietiniame laikraštyje.

Šaltakraujiškai buvo nužudytas kelis dešimtmečius Filipinuose išdirbęs italų misionierius Fausto Tentorio, visą savo gyvenimą skyręs itin neturtingų kaimelių alfabetizavimui, gyvenimo sąlygų gerinimui ir varguolių interesų gynimui, o tai kažkam nepatiko. Jei prieš keletą metų pasikėsinimas nepavyko, tai šį kartą misionieriaus žudikų kulkos pasiekė savo taikinį.

Panaši yra Jėzaus ir Marijos gailestingumo seserų kongregacijai priklaususios vienuolės Valsha John istorija – dvidešimt metų ji darbavosi šiaurės Indijoje tarp varguolių. Sąžiningumas ir drąsa ją priešpastatė grupuotėms, kurios troško pasisavinti kai kurias kaimelių žemes, norėdamos kasti anglį. Sulaukusi ne vieno grasinimo, vieną naktį vienuolė buvo nužudyta.

Šiems tikėjimo liudytojams niekuo nenusileidžia ilga eilė tų, kurie nebuvo sielovados darbuotojai, tačiau savo gyvenime vadovavosi tikėjimu ir už tai sumokėjo: nuo Pakistano religinių mažumų ministro Shahbaz Bhatti, puikiai žinojusio, kad anksčiau ar vėliau taps islamo ekstremizmo auka, iki per šias Kalėdas Nigerijoje per teroro aktą žuvusio jaunuolio, budėjusio prie bažnyčios.

Jei daugybės tokių liudytojų vardai nepatenka į žiniasklaidos pranešimus, vis dėlto turime pareigą neužmiršti tų, apie kuriuos žinome ir kurie dar gyvi, priduriama „Asianews“, kitos katalikiškos žinių agentūros pranešime, kuriame primenami dviejų kinų vyskupų disidentų – Jokūbo Su Zhimin ir Kosmo Shi Enxiang vardai.

Tai tikri „pasipriešinimo pranašai“ – pirmasis vyskupas, beveik 80 metų, nelaisvėje praleido apie 40 metų, o antrasis, 90 metų, net 51 metus. Jie nelaisvėje ir dabar, tačiau dabartinė situacija ir būklė nėra žinoma, gali būti, kad jie jau mirę. Kinų valdžia, paklausta apie juos, tradiciškai ir lakoniškai atsako – „mes nežinome“. (rk)