Lietuvos ganytojų kalėdiniai sveikinimai

Vilniaus arkivyskupo kardinolo Audrio Juozo Bačkio kalėdinis sveikinimas

Brangieji, Advento metą, Kristaus gimimo laukimą, kai saulė vos tepakyla ir tamsa užvaldo dienas, bandome prašviesinti degdami žvakeles ir įžiebdami papuoštų eglučių lemputes. Šviesią nuotaiką tikimės sukurti kvapniais imbieriniais meduoliais, bent mažomis dovanėlėmis, blizgančiais pasveikinimais. Tačiau čia pat nepamirštame pasiskųsti, padejuoti, koks sunkus gyvenimas, kaip nesiseka sutaupyti šventėms, kokia prasta politika. Taip padauginame niūrumo, pasėjame nusivylimą ir tampa nelengva prisiartinti prie mūsų Išganytojo prakartėlės su šviesos ir džiaugsmo nuskaistinta širdimi.

Dieviškasis Kūdikėlis nori, kad jį pasveikintume su visišku pasitikėjimu Dievo Malone, kuri mus lydi net didžiausiose negandose. Gimdamas kaip Tėvo siųstasis mylimasis sūnus, jis kviečia ir mus pasijusti Dievo vaikais. Kalėdos yra geriausia proga kiekvienam atrasti save kaip mylimą Dievo vaiką, su vaikišku nuoširdumu ir džiugesiu priimti pasaulį, kurį Aukščiausiasis mums padovanojo. Kaip tikina apaštalas Paulius, „Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai. Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įvaikystės Dvasią“ (Rom 8, 14–15).

Ši Dvasia, jei tik jos prašome, padeda mums nesileisti, kad pyktis nuolat tvinktų, o su juo ir piktasis patogiai įsitaisytų mumyse. Ar tikrai taip daug blogio pasaulyje, kaip mums kartais atrodo? Pakelkime akis – kiek nuostabių dalykų Dievas sukūrė mūsų džiaugsmui! Koks gražus ir ilgas buvo šių metų ruduo! Kokiame ramiame krašte, palyginus su kitus užgriūvančiomis stichijomis, mes įsikūrę! Taip, žemiškasis gyvenimas nėra tobulas ir mus supantys žmonės nėra tobuli. Tačiau net šventieji buvo toli nuo idealo, kurio kartais tikimės iš kitų. Nes šventumas nėra tobulumas, tai tik bandymas savyje ir šiame pasaulyje įveikti blogį – įveikti blogį gerumu, kaip kvietė palaimintasis Jurgis Matulaitis, į kurio jubiliejinius metus žengiame.

Mūsų Popiežius Benediktas knygoje „Jėzus iš Nazareto“ gražiai atsako tiems, kurie pasigenda, kad žemėje gimęs Išganytojas kiekvieną paliestų visus sunkumus panaikinančiu savo buvimo spindesiu. „Gyvename šiame pasaulyje, kuriame Dievas neturi apčiuopiamybei būdingo akivaizdumo, tačiau galima jo ieškoti ir jį atrasti per širdies pakilimą.“ Būtent širdies pakilimo ir noriu visiems Jums labiausiai palinkėti. Širdies pakilimo, kuris leistų Kūčių vakarą iš tiesų įtikėti Jėzaus gimimu ir nuolatiniu veikimu šioje žemėje. Širdies pakilimo, kuris leistų Kalėdų rytą pabusti su tikru nušvitimu – esu mylimas Dievo vaikas.

O reikia labai nedaug ir pačių paprasčiausių dalykų. Tėvams pasidžiaugti savo vaikais. Vaikams pasidžiaugti savo tėvais. Geruoju paminėti mirusius, kurie žvelgia į mūsų Kūčių vakarienę iš aukštybių. Prie stalo drauge sukalbėtu poteriu padėkoti Dievui, kad gyvi sulaukėme šv. Kalėdų. Ir šviesioji žvaigždė, paskelbusi Jo Gimimą, nušvies naktį aplink mus, įveiks tamsumas mumyse. Sveikatos ir kantrybės Jums visiems, ramybės Jūsų šeimoms. Švęskime šventes pakylėta širdimi.


Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus kalėdinis žodis

Gelbėtojas ateina! Viešpaties angelas Betliejaus piemenims ir visiems geros valios žmonėms paskelbė džiaugsmingą žinią: „Nebijokite! Štai aš jums skelbiu didį džiaugsmą. Šiandien jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas“ (Lk 2, 11).

Kristaus Gimimo šventės proga sveikinu visus Kauno arkivyskupijos kunigus, diakonus, Dievui gyvenimą pašventusius brolius bei seseris ir visus pasauliečius, linkėdamas palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio pavyzdžiu leisti Kristaus Evangelijai nušviesti visą jūsų gyvenimą, kad jis būtų pilnas teisumo bei gerumo darbų, linkėdamas būti drąsiais Kristaus liudytojais kasdienybėje, o ypač ten, kur Evangelijos šviesą bandoma išstumti iš visuomenės gyvenimo.

Šv. Kalėdų proga apmąstome didžiąją tikėjimo paslaptį – Jėzaus Kristaus Gimimą ir bandome suvokti, ką tai reiškia mūsų asmeniniame gyvenime.

Per Kalėdas mes įsiklausome į pranašo Izaijo žodžius: „Štai Viešpats paskelbė iki pat žemės pakraščių: „Sakykite Ziono dukrai: 'Štai tavo Gelbėtojas ateina!' Jie bus vadinami 'Šventąja tauta' – Viešpaties atpirktaisiais“ (Iz 62, 11–12). Per Kalėdas mūsų dėmesio centre yra ne šventinis stalas ir kalėdinė eglutė su dovanomis, bet žinia, kad Dievas yra mūsų Gelbėtojas. Jis nuo amžių myli mus ir mes esame jo išgelbėti žmonės.

Šv. Kalėdų džiaugsmą iki galo išgyventi gali tik tas, kuris yra aiškiai suvokęs savo varganą padėtį, kol nebuvo sutikęs Kristaus. Dabartinis Lietuvos gyvenimas akivaizdžiai iliustruoja neišgelbėtų žmonių būvį. Pykčiai, kaltinimai, žeminimai, pavydas, neteisingumas – tai grandinės, neleidžiančios mūsų žmonėms džiaugtis gyvenimu, tai kalėjimas, kuriame nešviečia saulė. Blogis nuodėmės pavidalu įsiveržia į mūsų gyvenimą, sukelia dvasioje sąmyšį ir atima džiaugsmą. Taip buvo prieš Kristų, taip yra dabar, kur nepaliekama vietos Kristui.

Jėzus Kristus atėjo į mūsų tarpą kaip tas, kuris gali sutraukyti nuodėmės grandines ir išvesti mus iš mūsų susikurto kalėjimo į tokį gyvenimo kelią, kuriame pilna džiaugsmo ir vilties. Apaštalas Paulius, pats patyręs Dievo gailestingumą, rašė savo draugui Titui: „Pasirodė mūsų Gelbėtojo Dievo gerumas ir meilė žmonėms. Jis išgelbėjo mus ... ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, bet iš savo gailestingumo ... per mūsų gelbėtoją Jėzų Kristų, kad ... taptume viltimi amžinojo gyvenimo paveldėtojais“ (Tit 3, 4–7).

Per Kalėdas mes dėkojame Dievui už jo beribį gerumą, už tai, kad jis surado ir apdovanojo mus tuomet, kai mes šito net nebuvome verti. Jėzaus Kristaus asmenyje mes turime Draugą, kuris niekuomet nenuvilia ir į kurį visuomet galima atsiremti. Dabarties žmonių nusivylimas gyvenimu iškalbingiausiai kalba, kad daugelis stokoja tokio kelią rodančio Draugo. Daugelis kenčia ir net pasitraukia iš gyvenimo vien todėl, kad neturi į ką atsiremti, ir jaučiasi apleisti ar išduoti žmonių, kuriais tikėjo ir pasitikėjo. Aitrus pyktis, kuris mus supa, kurio pilna net virtuali erdvė, rodo, kaip giliai sužeisti yra žmonės ir kaip jie stokoja reikalingos atramos.

Kūdikis Betliejaus gyvulių ėdžiose – tai Dievas, vilkintis trapiu žmogaus kūnu ir trokštantis ateiti į kiekvieno mūsų gyvenimą, kad jame būtų apstu gerumo, džiaugsmo ir vilties. Tik nuo šito dieviškojo Kūdikio reikia ne bėgti, bet priimti jį kaip Draugą, kaip ištikimą gyvenimo Palydovą. Jeigu jam pasakytume: „Tu mums nereikalingas“, jis pasitrauktų į šalį ir leistų mums gyventi su savo stabais, pralaimėjimais ir neviltimi.

Kalėdos kviečia priimti Gelbėtoją Kristų kaip kelionės Vedlį ir eiti laikantis jo rankos, nugalint visas kliūtis, trukdančias džiaugtis Dievo mums dovanotu gyvenimu.

Ateinančiais 2012 metais, skirtais palaimintajam arkivyskupui Jurgiui Matulaičiui, nuolat apmąstysime jo gyvenimą ir darbus. Palaimintasis paliudys mums svarbią tiesą, koks gražus ir prasmingas tampa gyvenimas, kai žmogus gyvena vienybėje su Kristumi ir leidžiasi jo vadovaujamas.

Ilgą kelią – nuo vargingo piemenėlio iki kunigo, profesoriaus, vienuolio, arkivyskupo ir Šventojo Sosto legato – palaimintasis Jurgis Matulaitis nuėjo su gerumu, kantrybe ir ištverme. Palaimintasis ne mažiau už mus sutiko blogio – kratas darančius žandarus, tautinį susipriešinimą Vilniuje, sunkius Nepriklausomos Lietuvos metus, visą gyvenimą jį kamavusią sunkią ligą, bet niekuomet nesileido būti blogio įveikiamas. Jo gyvenimo credo – blogį nugalėti gerumu – išaugo iš Evangelijos, kurią kasdien apmąstė ir pavertė kasdienybės tikrove, gelmės.

Palaimintojo arkivyskupo Jurgio gyvenimas yra atsakymas į mus kamuojantį klausimą, kaip šiandien turime gyventi, kad nepralaimėtume visuomeninėje, politinėje ir ekonominėje sumaištyje, bet su Betliejaus Kūdikio gerumu bei meile nugalėtume sutinkamą blogį ir nenuilstamai grumtumės už gėrio pergalę.


Kaišiadorių vyskupo Juozo Matulaičio sveikinimas Kalėdų proga

„Juos nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa“ (Lk 2,9) Brangūs broliai ir seserys Kristuje!

Nuoširdžiai sveikinu Jus sulaukusius šv. Kalėdų. Meldžiu Kūdikio Jėzaus gausios palaimos, santaikos, vilties ir džiaugsmo Jums ir Jūsų šeimoms.

Kalėdos - tai šventė, kurioje ypatingu būdu išgyvename per Jėzų Kristų mums suteiktą dieviškojo Apreiškimo pilnatvę. Nykioje žmogaus būtyje nušvinta dieviškumo spindulys, nes „Išganingoji Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms“ (Tit 2,11). Vatikano II Susirinkimas moko, jog „apsireikšdamas neregimasis Dievas iš didžios meilės prabyla žmonėms kaip draugams ir su jais kalbasi, norėdamas juos pakviesti ir priimti į savo bendrystę“ (DV 3).

Tad tai, kas nuo amžių buvo pridengta paslapties šydu, įsikūnijo ir tapo regima. Popiežius Benediktas XVI, žvelgdamas su didžiausia pagarba į Įsikūnijimo slėpinį pastebi, jog „Kalėdos – žmogiškiausia tikėjimo šventė, nes leidžia giliausiai pajusti Dievo žmogiškumą. Niekur kitur, kaip tik prie prakartėlės, taip nepajuntame, ką reiškia, kad Dievas panoro būti „Emanueliu“ – „Dievu su mumis“, Dievu, į kurį kreipiamės „Tu“, nes jį sutinkame kaip kūdikį“ . Anot popiežiaus, „Dievas yra toks didis, jog gali tapti ir mažu. Dievas yra toks galingas, jog gali pasidaryti bejėgis ir kaip negalintis apsiginti vaikelis ateiti pas mus, kad Jį pamiltume“ .

Kalėdos leidžia pajusti Dievo žmogiškumą, Jo kūdikiškumą. Viešpats pažvelgė į pasaulį Kūdikio akimis, gebančiomis matyti pirmapradį kūrinijos grožį. Juk Dievas, po kiekvienos pasaulio kūrimo dienos matė, kad tai yra gera (plg. Pr 1). Mums sunku pamatyti gėrį, nes mūsų žvilgsnis yra nuodėmės aptemdytas, todėl mes pirmiausia matome tai, kas bloga. Jeigu tokioje situacijoje nesugebama įsileisti Dievo šviesos, tuomet negatyvumas persmelkia mūsų mąstymą, žodžius bei darbus. Mes jau nebematome to gerumo, kurį Dievas įskiepijo į kiekvieną savo kūrinį, nematome gerumo, kuris giliai glūdi kiekvieno žmogaus širdyje.

Šiandien atėjome prie prakartėlės pasimokyti iš Kūdikėlio Jėzaus tyro žvilgsnio, skaidrios minties ir neklastingo veiksmo. Skelbdamas išganymo Evangeliją, Jėzus pasišaukdavo vaikutį ir pastatęs jį tarp apaštalų sakydavo: „jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę“ (Mt 18,3). O apaštalas Paulius ragina: „Nebūkite vaikai išmanymu. Verčiau piktybe būkite kūdikiai, o išmanymu – subrendę“ (1 Kor 14, 20).
Vis pasitaikantys gyvenimo sunkumai nuolat išbando mūsų vidinę brandą, o kartu ruošia mus didesniems dalykams. Ekonominių - finansinių sukrėtimų paliestas dažnas savęs klausia: „Kuo galiu pasitikėti? Kas man garantuos užtikrintą, aprūpintą ir saugią ateitį?“ – Šio nerimo akivaizdoje ramybės suteikia tik pasitikėjimas Viešpačiu. Panašios patirties paskatintas šv. Pranciškus Asyžietis moko: „Nesiremk žmogumi - jis mirs. Nesiremk į medį - jis nudžius. Nesiremk į sieną - ji nugrius. Remkis Dievu, tik Dievu. Jis visuomet išlieka“.

Brangieji, Lietuvos vyskupai ateinančius metus Lietuvoje paskelbė palaimintojo Jurgio Matulaičio metais, nes 2012 metais sukanka 25 metai nuo arkivyskupo Jurgio paskelbimo palaimintuoju. Didelių išbandymų ir nesusipratimų akivaizdoje palaimintasis Jurgis viską pavedė Dievo apvaizdai: „Aukoju Tau, Viešpatie Dieve, visus savo darbus, vargus, rūpesčius, visus nemalonumus, sunkenybes, kryžius. Duok, Dieve, kad dėl Tavęs ir Tavo Bažnyčios dar daugiau galėčiau dirbti, vargti ir kentėti. Duok, kad sudegčiau, kaip ta žvakė ant altoriaus, nuo darbo kaitros ir meilės ugnies Tau ir Tavo Bažnyčiai“ .

Nuo Kalėdų žiemos tamsa traukiasi, užleisdama vietą saulės šviesai ir šilumai. Tepaskatina tai ir mus atsiverti tikrosios Betliejaus žvaigždės – Jėzaus Kristaus šviesai. Užsidekime nuo Kristaus nors mažą tikėjimo žiburėlį ir mūsų gyvenime bus šviesiau.

Džiugių ir palaimingų šv. Kalėdų bei Naujųjų 2012 -ųjų mūsų Viešpaties metų!


Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio kalėdinis laiškas

Mieli broliai kunigai, vienuoliai ir vienuolės, brangūs tikintieji! Šiandien visų mūsų žvilgsniai krypsta į prakartėlėje gulintį Kūdikį, kuris ateina į žemę kaip meilės Dievas, trokštantis nugalėti blogį, taip giliai įsišaknijusį mūsų širdyse.

Mus visus be galo mylintis Dievas, matydamas mūsų klaidas, kaip mažas kūdikis beldžiasi į mūsų sąžines, norėdamas visiems priminti, jog tik Jį priėmę ir pamilę, galėsime tapti laimingais žemės keleiviais, kuriančiais meilės ir tiesos karalystę žemėje.

Ką tai reiškia – pamilti šį mažąjį Kūdikėlį? Pamilti šį Kūdikėlį reiškia tikėjimo akimis atpažinti mus mylintį dangaus Tėvą, kuris siunčia į žemę savo Sūnų, „kad, kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16 b).

Į šį Dievo rūpestį su nepaprastu uolumu ir kupinu meilės gyvenimu atsiliepė palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis, kurio metus paskelbė Lietuvos vyskupai ir kurio iškilią asmenybę savo vyskupijoje pradėjome minėti gruodžio 8 dieną.

Palaimintojo Jurgio Matulaičio herbe įrašytas šūkis: „Nugalėk blogį gerumu.“ Ši mintis paimta iš šv. apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams: „Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu.“ (Rom 12, 21).

Jurgis Matulaitis viename savo laiške rašo: „O man rodos, kad ypač su tais, kurie kuo nors yra uždrėskę mūsų savimeilę, reik kuo mandagiausiai pasielgti.“

Kalbėdamas Marijonų naujokyne Fribūre, jis sakė: „Mes gyvenime rūpinamės laikytis to Šv. Rašto dėsnio nugalėk pikta gerumu. Jei kas mus pažeidžia, jei išgirstame ką nors mums kenkiant, mus apkalbant ir t. t., kiek galėdami stenkimės tokiam žmogui už bloga geru atsimokėti arba bent jo kokias geras puses aikštėn iškelti, už ką nors gero jį pagirti ar bent pasimelsti.“

Brangūs tikintieji! Šios palaimintojo Jurgio Matulaičio mintys, spinduliuojančios meile ir gerumu, ypač reikalingos šių dienų Lietuvos žmogui. Mums reikia gerai suprasti, kad visas blogis kyla iš mūsų laisvos valios nusikreipimo prieš Dievo valią. Juk valia, pasirinkimas ir veiksmas kyla iš mąstymo. Jei mūsų mąstymas atitinka Dievo valią, tai mūsų sprendimai atneš ramybę ir džiaugsmą. O jei mes nesutiksime su Dievo troškimais ir meilės planu, tai į mūsų gyvenimą įžengs blogis ir nuodėmė. Įžengus į mūsų gyvenimą nuodėmei, mus aplankys liūdesys ir nusivylimas.

Šv. Tomas Akvinietis aiškina: „Kai ateina liūdesys, žmogus pasisuka į kitus dalykus, suteikiančius malonumą: taip neaptinkantys džiaugsmo dvasiniuose dalykuose pasisuka į kūno malonumus.“ Tačiau ir čia, toliau aiškina šv. Tomas, „slegiantis liūdesys taip prislegia žmogaus mintis, kad šis nieko nebenori daryti.“ Ir kodėl gi mes nuobodžiaujame? Kodėl visuomenė, pavergusi gamtą technologijomis ir pavertusi pasaulį milžinišku pramogų fabriku, šiandien taip dažnai serga depresijos liga?

Atsakymas akivaizdus. Vienintelis dalykas, kuris niekada neatsibosta, yra Dievas – amžinoji meilė. Jei Dievas mums nuobodus, tai viskas nuobodu. Šv. Augustinas sako: „Turintis Dievą turi viską, turintis viską, išskyrus Dievą, neturi nieko, o turintis Dievą ir visa kita neturi daugiau negu turintis tik Dievą.“

Šiuolaikinis žmogus nejaučia gyvenimo džiaugsmo dėl to, kad Dievas jam yra miręs. Niekas žemėje jam negali atstoti mirusio dangaus Tėvo meilės ir gerumo, nes visi žemiškieji stabai greit atsibosta.

Šv. Augustinas viename savo pamokslų sako: „Įsivaizduokime, kad gimęs Kūdikis ateina pas mus į žemę ir pasiūlo žmonėms tokį sandėrį. Jis jums suteiks visa, ką tik galėtumėte įsivaizduoti šiame ir būsimajame gyvenime. Jums nebebus nieko neįmanoma ar uždrausta. Net nuodėmės nebebus. Ko tik panorėsite, visa bus jūsų. Jums reikės atsisakyti tik vienintelio dalyko ir amžinai neberegėti Dievo veido.“

Jei jūsų širdis sudrebėjo, pagalvokime: ar verta dėl nuodėmės prarasti amžinąją Dievo meilę, Jo regėjimą ir susitikimą su savo artimaisiais nesibaigiančio gyvenimo džiaugsme?

Brangieji, Dievas jau atidavė mums save per nuostabaus pasaulio sukūrimą ir gimimą Betliejaus tvartelyje. O ar mes sugebėsime savo gyvenimą patikėti gimusiam Kūdikiui – amžinajai Meilei? Ar sugebėsime priimti Jo meilę? Ar įsileisime Jo meilę į savo širdis, į savo šeimas ir į visuomenės gyvenimo labirintus?

Brangūs broliai ir seserys! Pamilkime Kūdikėlį Jėzų. Juk jis ateina, „kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10). Negana to: „Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų.“ (Jn 15, 11).

Džiaugsmingų šventų Kalėdų ir ramybės bei meilės kupinų 2012 metų visiems nuoširdžiai linki jus visus mylintis ir už jus besimeldžiantis – Eugenijus Bartulis, Šiaulių vyskupas.


Panevėžio vyskupo Jono Kaunecko kalėdinis laiškas

Mylimi Broliai ir Seserys, sveikinu Jus visus su pačia nuostabiausia angelo žinia: „Štai aš skelbiu Jums didį džiaugsmą: šiandien jums gimė Išganytojas – Viešpats Mesijas“ (Lk 2,10.11).

Nėra gražesnio ir galingesnio sveikinimo, ir negali būti. Kasmet, kasdien, kas valandą Viešpats trokšta kiekvienam atnešti tikrą džiaugsmą: kiekvienam vyrui, kiekvienai moteriai, kiekvienam jaunuoliui, kiekvienam – senam ir jaunam. Pas kiekvieną jis trokšta ateiti su nesulaužomu džiaugsmu.

Koks tai džiaugsmas? Atgimimo džiaugsmas! Jau 2000 metų Viešpats beldžiasi į kiekvieną širdį su atgimimo žinia. Jis šaukia visus mus atgimti. Kiekvienas šio pasaulio vyras ir kiekviena moteris šaukiami naują gyvenimą pradėti, kitokį gyvenimą kurti. Atgauta Lietuvos laisvė taip pat turėjo atnešti išsivadavimo-atgimimo džiaugsmą. Deja, dažnai visur matome nesantaiką, susipriešinimą. Kodėl? Labiausiai susipriešinimą, net skausmą kelia teisingumo pažeidimas, kai vieni turtėdami kitus nuskurdina. Skaudu, kai turtingieji, valdžios žmonės rūpinasi tik savo vis didesnėmis tūkstantinėmis pajamomis, o nemato, kad dauguma turi gyventi vos iš kelių šimtų... Kur išeitis?

Apversti gyvenimą aukštyn kojomis! – Taip, toks mano linkėjimas Kalėdų šventėje! Jėzus gimė, kad mūsų gyvenimą pakeistų, kad apverstų jį aukštyn kojomis... Taip norisi visiems priminti žydų rašytojo Manėso Šperberio pasakojimą, kaip jo gimtinės žmonės niekada nenustojo laukti Mesijo gimimo. Po savo skurdžios vakarienės jie visi bėgo ant kalno, kad pamatytų Mesijo atėjimą. O vaikai ten stengėsi kaip galima ilgiau stovėti ant rankų, nes visi buvo įsitikinę, kad atėjęs Mesijas viską apvers aukštyn kojomis. Gi neišmokus nesiseks greit vaikščioti aukštyn kojomis, tad vaikai ir ruošėsi. Kokia teisinga mintis: viską apversti aukštyn kojomis – taip pakeisti gyvenimą, kad nebeliktų jokio blogio!

Jėzus Kristus atėjo pakeisti mūsų gyvenimą, apversti jį aukštyn kojomis. Nuolat Jis mus kviečia, nuolat ragina nugalėti savanaudiškumą, daryti vien gera, vargingiausiuose matyti vien Jį: „Ką padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (plg. Mt 25,40). O kaip atsiliepiame į Jo kvietimą, į Jo nuolatinius raginimus?

Štai šventėme Gailestingumo metus, vis girdėjome raginimus nepasilikti nuodėmėse. Kaip išgirdome šį raginimą, kaip priėmėme, kaip pakeitėme savo gyvenimą? Vėl naujas kvietimas: pradėjome palaimintojo Jurgio Matulaičio jubiliejinius metus. Palaimintasis Jurgis tiesiog šaukia blogį nugalėti gerumu, šventėjimu, meile, pasiaukojimu... O, kaip reikia tokių meilės ir gėrio pastangų, tokio gyvo tikėjimo!

Šventasis Tėvas Benediktas XVI-sis kviečia ruoštis Tikėjimo metams, „vėl atrasti tikėjimo džiaugsmą“ (Porta Fidei, 7), tikėjimo šviesoje nugalėti visas problemas, nes „šių dienų pasauliui ypač reikia tikėjimo liudijimo“ (Porta Fidei, 15).

Brangieji Broliai ir Seserys, dėkoju Dievui už daugelio Jūsų sąmoningą tikėjimą ir pavyzdingą gyvenimą, dėkoju už Jūsų maldas. Laiminu kiekvieną Jūsų žingsnį tvirtesnio tikėjimo link ir ypač prašau Jūsų kasdienės maldos už visų žmonių atgimimą.


Telšių vyskupo Jono Borutos kalėdinis laiškas

Mieli Broliai Seserys, Žemaičių žemės Kristų tikintieji! Sveikinu Jus visus, kurie, nepaisant triukšmingo ir lėkšto prieššventinio šurmulio, turite drąsos savo sielose, savo šeimose ir bažnytinėse bendruomenėse, savo šventovėse Kalėdų nakties, ryto ir dienos šv. Mišiose išgyventi Kalėdų šventės esmę – Dievas tapo žmogumi, kad savo kūrinį žmogų, net nusidėjusį, išvestų į dieviškojo gyvenimo aukštumas... Begalinis Dievas tapo mažu kūdikėliu, kad mes galėtume tapti sudievinti. Dievas iš savo dieviškos amžinybės, kurioje nėra nei praeities, nei greitai praeinančios dabarties ir žemiškos ateities, atėjo mus ir visus prieš jo gimimą šioje žemėje ir jo gimimo laiku ir vėliau gyvenusius, gyvenančius ir gyvensiančius įvesti į dieviškąją amžinybę. Iš žemiškojo gyvenimo ribotumo į dieviško gyvenimo amžiną dabartį. Visus Jus, kurie dalyvaujate Kalėdų nakties, Kalėdų ryto ar dienos Mišiose, kviečiu toje perspektyvoje įsimąstyti į Kalėdų Mišių Šv. Rašto skaitinius ir širdies gelmėse pajusti, kad tiek pranašas Izaijas, tiek apaštalas Paulius antruosiuose skaitiniuose, tiek evangelistai Lukas ir Jonas Evangelijų tekstuose skelbia didžią gailestingojo Dievo žinią visiems, gyvenusiems šioje žemėje prieš Kristų, Kristaus gimimo žemei metu, Jo gyvenimo metu gyvenusiems ir dabar gyvenantiems bei ateityje gyvensiantiems, taigi ir Jums, ir mums asmeniškai. Nesame begalinio Dievo užmiršti. Esame Jo mylimi ir laukiami. Ši giliai apmąstyta ir išgyventa žinia tebus visiems Jums svarbiausia šių Kalėdų metu gauta dovana!

Mieli Broliai Seserys, Jūs jau žinote, kad Lietuvos vyskupai esame 2012 metus paskelbę pal. Jurgio Matulaičio metais. Šis mūsų tautietis vyskupas sunkiais permainų laikais, žengiant Lietuvai iš carinės priespaudos į Nepriklausomybės laikus, kaip kunigas ir vyskupas daug nuveikė mūsų krašto žmonių dvasinei, religinei ir socialinei pažangai. Kalėdų proga noriu jo pasiūlytu būdu pažvelgti, kas mums šiemet švenčiantiems Kalėdas turėtų būti aktualu ir svarbu. ]

Palaimintasis Jurgis 1912 metais savo dienoraštyje pasiūlė tokį pamąstymų būdą: „Vakar ir šiandien atėjęs skaičiau pereitų ir šių metų „Acta Apostolicae Sedis“ (Apaštalų Sosto aktai) ir užsirašinėjau ką įdomesnio ir mums naudingesnio surasdamas. Vakarais atpasakojau broliams, kas jiems, mano nuomone, galėjo tikti. Viešpats Dievas man suteikė ypatingą malonę. Aiškiau supratau, kad iš niekur negali taip garai pažinti, ko labiausiai reikia bažnyčiai, kuo serga žmonija, kokių priemonių geriausia griebtis, kokių klaidų ir nesveikų nuomonių ir srovių saugotis, kokias tiesas labiau į viešumą kelti ir aiškinti, žmonėms priminti, – kaip iš visokių šv. Tėvo raštų, prakalbų, laiškų, veikalų, kuriuos jis pagiria. Seniau aš tik į enciklikas daugiau žvelgdavau, o paprastus Šv. Tėvo laiškus mažai skaitydavau. [...] Kiek šviesos man suteikė Šv. Tėvo įsakymai ir raštai prieš klaidingas sroves! Žmogus nė nepajunti, kaip įkvėpi vieną antrą nevisiškai teisingą nuomonę, juo labiau, jei tos nuomonės neva katalikų platinamos; nė nepasisaugoji tuomet. Kaip gera, kad Šv. Tėvas perspėja, pamoko, nurodo, kur pavojus. Dėkui Tau, Viešpatie už tą gėrį, už tokį mūsų Šv. Bažnyčios sutvarkymą. Kokia tai didelė malonė – neklaidingumo dovana! Dabar pasiryžtu skaityti ne tik enciklikas, bet ir Šv. Tėvo prakalbas, laiškus, nes geriausiai ten surandama, ko mums trūksta, kokiu keliu geriausiai eiti, ko vengti ir ko žiūrėti“.

Pamėginkime šį palaimintojo Jurgio receptą pritaikyti šių metų Kalėdiniam susimąstymui. Keletas jų dabartinio Popiežiaus Benedikto XVI pamąstymų išsakytų laukiant šių metų Kalėdų.

Šv. Tėvas Advento pradžioje Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo šventėje kalbėjo apie Mariją ir Bažnyčią: „Kaip Švč. Mergelė Marija buvo nėščia ir savo įsčiose augino Kristų bei sopuliuose pagimdė Išganytoją pasauliui, taip ir Bažnyčia kentėjimų ir persekiojimų kupinoje žemiškoje piligrimystėje su Dievo paguoda ir parama neša Jėzų žmonijai. Žiaurų priešinimąsi šiai Bažnyčios veiklai pavaizduoja Apreiškimų knygoje pateiktas ženklas: didžiulis ir viską naikinantis „ugniaspalvis slibinas“ (Apr 12, 3). Ši blogio jėga, nesėkmingai bandžiusi „praryti“ gimusį kūdikį Jėzų – „berniuką, kuriam skirta ganyti visas tautas“ (Apr 12, 5), – savo pragaištingą išpuolį sutelkia kovai su Bažnyčia. Danguje Šėtonas buvo pasmerktas pralaimėjimui, tačiau žemiškajame pasaulyje su jo kontroversijomis ir pasidavimo suvedžiojimui galimybėmis kova įsižiebią iš naujo ir vyksta iki laikų pabaigos.

„Bet kiekvienoje epochoje Bažnyčia yra palaikoma šviesos ir galios, einančios iš Dievo, kuris stiprina ją pasaulio dykvietėje savo žodžio duona ir šventąja Eucharistija. Todėl kiekviename sielvarte ir išbandyme, kuriuos sutinka amžių bėgyje įvairiose pasaulio dalyse, Bažnyčia daug iškenčia sunkumų ir netekčių, bet galiausiai visada laimi.“ Vienintelė grėsmė Bažnyčiai, kurios ji gali ir turi bijotis, yra jos narių nuodėmė. Bažnyčią, nors ji yra šventa, skaudžiai žeidžia jos narių nuodėmingumas.

Štai kodėl taip dažnai savo žemiškosios istorijos piligrimystėje Dievo tauta pamaldžiai kreipiasi į dangiškąją Motiną, prašydama pagalbos, užtarimo ir globos bei padrąsinimo tikrai krikščioniškam ir amžinybę garantuojančiam gyvenimui.

Kaip tik dabartinėmis visapusiškos krizės – moralinės, ekonominės, socialinės, politinės – sąlygomis tiek Europoje, tiek ir visame pasaulyje reikia tokios Dievo Motinos „paramos mūsų vilčiai“.

Švč. Mergelė Marija padės žmonėms įžvelgti šviesą už tamsių debesų, kurie, atrodo, užgožia šio gyvenimo tikrovę.“

Gruodžio 15 d. tradicinio prieškalėdinio susitikimo su Romos studentija Šv. Petro Bazilikoje metu, Šventasis Tėvas komentavo Apaštalo Jokūbo laiško žodžius: „Būkite kantrūs, broliai, iki Viešpaties atėjimo“ (Jok 5, 7). „Apaštalo raginimas būti kantriems, šiandien galbūt ne visiems priimtinas, iš tiesų rodo mums būdą kaip kelti Dievo klausimą, kaip ieškoti prasmės mūsų gyvenime ir istorijoje. Nes būtent kantrybė, ištvermingos Dievo paieškos yra būtinos sąlygos, kad jis mums parodytų savo veidą. Mums reikia ne kažkokio neapibrėžto dievo, bet reikia gyvojo Dievo, kuris padarytų prasmingą gyvenimą ir suteiktų tvirtą viltį; kuris padėtų drąsiai stoti akistaton su kasdienio gyvenimo sunkumais, prieš akis turint amžinybės perspektyvą. Brangūs bičiuliai, šv. Jokūbo raginimas „Būkite kantrūs, broliai, iki Viešpaties atėjimo“ primena, jog mums buvo padovanota visa įprasminanti tvirta viltis arba kitaip tariant – mums suteiktas žinojimas, jog nesame vieni, jog ne mes patys kuriame istoriją. Dievas nėra tolimas. Jis pasilenkė prie žmogaus ir prisiėmė žmogaus kūną, kad žmogus suprastų kur yra visko prasmė, kas yra tvirčiausias visko pagrindas, kad suvoktų, jog visų vilčių išsipildymas glūdi Kristuje. Tad šia prasme, kantrybė yra dorybė tų žmonių, kurie pasitiki Dievo buvimu ir jo veikimu istorijoje, kurie nepasiduoda pagundai visas viltis sutelkti čia ir dabar, kurie negyvena vien horizontalaus gyvenimo, kurie nesikliauja techniniu požiūriu galbūt teisingais, bet gilios prasmės stokojančiais dalykais. Tikroji prasmė – tai suvokimas, jog mes turime transcendentinį matmenį, kad esame kūriniai, sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą, kad širdyje nešiojame troškimą kilti į Jo aukštumas.“

Trečiojo Advento sekmadienio vidudienio maldos susitelkime su maldininkais, susirinkusiais šv. Petro aikštėje, Benediktas XVI kalbėjo: „Širdies budrumas, kurį krikščionis yra kviečiamas nuolatos išlaikyti kiekvienos dienos gyvenime, ypač būdingas dabartiniam laikui, kai su džiaugsmu ruošiamės Kalėdų slėpiniui. Krikščionis kviečiamas gyventi nesiblaškant, tačiau vidiniu žvilgsniu žvelgiant į Jėzų, atpažįstant Jame tikrąją pasaulio šviesą, išsklaidančią mūsų tamsumas.

Šio sekmadienio liturgija kviečia džiaugsmui. „Visuomet džiaukitės Viešpatyje!“, rašė apaštalas Paulius. Tad Advento budėjimas nėra liūdnas, bet džiugus. Čia kalbama apie džiaugsmą, kuris nėra šiaip linksminimasis, išsilaisvinus iš gyvenimo pareigų ir atsakomybių. Tai džiaugsmas, kuris yra susijęs su Dievu. Kas sutiko savo gyvenime Kristų, tas patiria širdyje ramybę ir džiaugsmą, kurio jokios aplinkybės neatims.

Šv. Augustinas tai gerai suprato savo tiesos, taikos ir džiaugsmo paieškose. Ieškojęs šių dalykų įvairiose patirtyse reziumavo, jog žmogaus širdis išliks nerami tol, kol neras taikos ir ramybės Dieve. Tikras džiaugsmas nėra laikina sielos ar savo jėgomis susikurta būsena, tačiau dovana, atsirandanti iš susitikimo su gyvu Jėzaus asmeniu.

Sustiprinkime savo tikrumą, kad Viešpats atėjo, yra tarp mūsų ir nuolatos savo buvimu teikia paguodą, meilę ir džiaugsmą“, – kalbėjo popiežius.

Mieli Broliai Seserys, popiežius šiais trimis pasisakymais nurodo, ko ir aš, Jūsų vyskupas, šiais neramiais laikais turėčiau Jums palinkėti:

1.Nepaisant visų šių dienų pasaulyje siaučiančių krizių – pasitikint Dievo gerumu ir Mergelės Marijos užtarimu nepraraskime vilties – Kristus visada laimi!

2.Kantriai ištvermingai ieškokime Dievo ir tikrosios gyvenimo prasmės.

3.Ieškokime tikro ir gilaus džiaugsmo, kylančio iš susitikimo su Kristumi, kurio Gimimo šventę švenčiame!

Taigi vilties, ištvermės ir švento džiaugsmo Jums visiems Kalėdose linkiu!


Vilkaviškio vyskupo Rimanto Norvilos kalėdinis laiškas

Su kalendorinių metų virsmu užbaigiame Dievo Gailestingumo metus, daugeliui davusius galimybę labiau pažinti Dievo gerumą žmogui. Šiais metais per šventąją seserį Faustiną ne kartą išgirdome raginimą pasitikėti begaliniu dievišku gailestingumu. Taip pat šie metai Bažnyčiai davė palaimintąjį Joną Paulių II, labai daug prisidėjusį prie Dievo Gailestingumo pamaldumo skleidimo visame pasaulyje.

2012-aisiais pradedame palaimintojo Jurgio Matulaičio MIC metus. Tikimės, kad Vilkaviškio vyskupijoje, kurioje palaimintasis gimė, augo, atkūrė Marijonų bei įsteigė Vargdienių seserų vienuoliją, kur įvairiais gyvenimo tarpsniais brendo šventumui, ateinantys metai bus gausių dvasinių malonių laikas.

Metams baigiantis švenčiame ir Viešpaties Jėzaus gimimo iškilmes. Tai ypatingas laikas, paliečiantis visus geros valios žmones, tarsi tiltas, sujungiantis Dievo gailestingumą ir per palaimintąjį Jurgį Matulaitį atskleistą pasiaukojimą tarnauti Kristaus Bažnyčiai bei artimui.

Kaip ir kasmet tokiu laiku, miestų gatvėse, prekybos centruose, įvairiose televizijos programose galima buvo pamatyti daug Kalėdų laiką primenančių ženklų. Tačiau prieššventinis šurmulys ne visada atspindėjo ypatingą šio laiko prasmę.

Arčiau prie Betliejaus prakartėlės pasitikti Jėzaus gimimo tikinčiuosius vedė liturginis advento laikas, mokydamas giliau perprasti dievišką slėpinį, minimą Kalėdų dienos šv. Mišių Evangelijoje: „Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį“ (Jn 1, 9). Liturginis advento laikas kasmet atskleidžia, jog šv. Kalėdos yra tikrovė, kuri ir toliau gyvuoja pasaulyje bei įvairių tautų krikščionių tikėjimui duoda tvirtą atramą. Su tikėjimu išgyventas adventas – tai nauja pradžia, vilties brandinimo metas. Jis padrąsinančiai persmelkia visą žmogiškąją būtį, suteikdamas jėgų daug ką pradėti iš naujo.

Kad Jėzų pasitiktume tinkamai, advento metas taip pat ragina praturtinti kasdienybę Dievo žodžio apmąstymu, atgaila ir Sutaikinimo sakramentu – išpažintimi. Budrų laukimą išreiškiame ir nuolankiais artimo meilės darbais, apdovanodami viltimi labiau už mus vargstančius ir stokojančius.

Daugelis mūsų aplinkos žmonių pastaruoju metu labiau gyveno kitokia viltimi, tikėdamiesi, kad netrukus pagerės jų finansinė būklė, valstybė sustiprės ekonomiškai. Kaip tyčia, vietoj šių lūkesčių išsipildymo, lyg niūrūs rudeniški debesys sklando vis naujos žinios apie ekonominės situacijos nestabilumą Europoje, net visame pasaulyje.

Viltingas advento laukimas yra daug tikresnis, nei krizės pabaigos ir ekonominio klestėjimo lūkesčiai. Kristaus gimimas veda į giliausių žmogiškųjų troškimų išsipildymą ir ragina gyventi Juo jau dabar, ne vien laukiant įsivaizduoto rytojaus. Nes Atpirkėjas Jėzus evangelisto žodžiais yra „...tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų“ (Jn 1, 9). Tokia krikščioniška viltis išsipildo šiuo šv. Kalėdų metu, kai pasitinkame ateinantį Išganytoją, žmogumi tapusį Dievą.

Visame pasaulyje žinomą šventąjį stigmatizuotąjį Tėvą Pijų lankydavo labai daug žmonių. Jis turėjo antgamtinę Dievo dovaną įžvelgti žmogaus vidų. Vienas iš tokių apsilankiusiųjų stigmatizuotajam tarė: „Tėve, aš netikiu Dievu.“ Kunigas Pijus, pažvelgęs į jį, atsakė: „Bet Dievas tiki tavimi.“

Tokia Dievo ir žmogaus bendrystės perspektyva šiandien gali tapti didžiausiu atradimu daugybei žmonių. Suprasdami, jog kiekvienas iš mūsų esame unikalūs, nepakartojami ir svarbūs Dievui, mes galime naujai išgyventi ir šv. Kalėdų slėpinį.

Ateidamas kaip silpnas kūdikis ir prabildamas į mus kaip žmogus, visagalis Dievas dalijasi savo gerumu, dovanoja save. Tai nepalyginamai svarbiau kiekvienam už šio laikmečio ekonominius sunkumus, neišsipildančius lūkesčius. Tai visą mūsų žmogiškąją egzistenciją paliečianti gera, nepaprasta žinia. Tikėjimas, kurį mums brandinti padėjo ir jau besibaigiantys Dievo Gailestingumo metai, padeda suprasti, kad Dievo gailestingumas žmogui turi ir veidą, ir vardą. Tai visų laikų, istorijos ir mūsų Viešpats Jėzus Kristus.

Visus nuoširdžiausiai sveikindamas Kalėdų proga linkiu vis labiau perprasti liturginių laikotarpių ir bažnytinių metų dvasinį turtingumą. Sveikinu visus, sulaukus ypatingo malonės meto, Viešpaties gimimo. Jo, atėjusio į pasaulį, šviesa teapšviečia kiekvieną iš mūsų (plg. Jn 1, 9).


Lietuvos kariuomenės ordinaro vyskupo Gintaro Grušo kalėdinis laiškas

Brangūs tikintieji, Šv. Kalėdų džiaugsmas vėl tvindo mūsų širdis ir jaučiam, kad tai, ko norime savo širdžių gelmėje, gyventi ramybėje ir taikoje, tarpusavio meilėje, nors trumpam atrodo pasiekiama. Kristaus Gimimo šventė yra kaip maža šviesa, teikianti mūsų širdims šilumą tamsioje ir pavojingoje gyvenimo kelionėje. Jaučiame padidėjusį žmonių gerumą ir geranoriškumą. Žinome, kad tradiciškai net tarp kariaujančių šalių tai šventai nakčiai ir dienai buvo skelbiamos paliaubos.

Mus supantį blogi mes gerai pažįstame – matome jo pėdsakus mūsų visuomenėje; mūsų kariai misijose susiduria su juo kasdien. Kariauti su blogiu, apsiginti ir apginti kitus nuo jo piktų kėslų, kai blogis spendžia spąstus mūsų tėvynainių laisvei ir krašto nepriklausomybei, tai ir yra kario misija. Ši šventė duoda mums ir progą prisiminti, kur semtis jėgų mūsų misijai vykdyti.

Pradėdami šiuos metus, kuriuos Lietuvos Vyskupai paskyrė pal. Arkivysk. Jurgiui Matulaičiui paminėti, 25-tose jo paskelbimo palaimintuoju metinėse, verta pastebėti, kad jo vyskupiškas šūkis „Vince malum in bono“ (nugalėk blogi gėriu/gerumu) (plg. Rom 12,21) nurodo ir mums sėkmingo gyvenimo iššūkį ir gairę. Tai ne tik didis, bet neįmanomas iššūkis, jeigu bandytume visą blogi įveikti tik savo pastangomis būti gerais. Tai iš kur semtis to gėrio, kur rasti tą gerumą? Pačios Kalėdos suteikia mums tą kelrodę žvaigždę. Kristaus Gimimas primena mums, kad pats Dievas - tai yra pati Meilė, pats Gėris nužengė iš dangaus ir "apsigyveno tarpe mūsų" (plg. Jn 1,14). Taip, pats Gėris įsikūnijo Kristuje Jėzuje. Jau jis ne abstraktus, bet Gėris tapęs žmogumi.

Mes Krikštu dalyvaudami Jo gyvenime, nešame tą Gėri savo širdyje, leidžiame jam įsikūnyti mumyse, mūsų šeimose, mūsų daliniuose ir tarnybos vietose. Kunigas Šv. Mišių metu dažnai kartoja: "Viešpats su Jumis" - o tai priminimas, kad jis yra mumyse.

Linkiu, kad kiekvienas savo širdies gelmėje šiais metais patirtumėte ši didi slėpinį - kad minime ne tik Jėzaus Gimimą prieš porą tūkstantmečių, bet ir jo gyvenimą mūsų širdyse. Leiskime Kristui veikti mūsų gyvenimuose, nugalėti mus supantį blogi savo gėriu ir mūsų darbų gerumu - mūsų šeimose, mūsų tarnyboje ir mūsų visuomenėje. Kalėdų džiaugsmas teneapsiriboja pigiais blizgučiais ir prabėgančiais šventimais, bet teišugdo mūsų širdyse gilią meilę įsikūnijusiam Gėriui, kad Jį skleistumėm savo visu gyvenimu.

Susėdę kartu savo šeimose prie Kūčių stalo, dėkokime Viešpačiui už Jo artumą. Prisiminkime mūsų karius tarptautinėse operacijose, jų šeimas čia, Lietuvoje. Visus teapjungia užgimęs Atpirkėjas ir teuždega mūsų širdis, kad kartu su Juo visi ryžtumėmės blogi nugalėti gerumu.

Jus visus lydžiu savo malda šių Kalėdų džiaugsme ir per visus 2012-uosius metus.

* * *

LVK delegato užsienio lietuvių sielovadai prel. Edmundo Putrimo sveikinimas

Brangūs broliai ir seserys Kristuje, lietuviai Šiaurės ir Pietų Amerikos, Europos bei Australijos žemynuose, “Jie nuskubino ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose. Išvydę jie apsakė, kas jiems buvo pranešta apie šitą kūdikį … Piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą už visą, ką buvo girdėję ir matę, kaip buvo jiems paskelbta” (Luko 2:16-17,20)

Kalėdų ryto Šv. Mišių skaitinio ištrauka iš Luko Evangelijos: piemenėliams angelas nurodė, kur rasti ir kaip atpažinti gimusįjį Išganytoją. Kalėdų geroji žinia prasidėjo su paprastais piemenėliais, kurie pasiryžo ieškoti, ir radę, įtikėjo jog kūdikėlis tikrai Mesijas – Viešpats. Grįžę namo garbindami ir šlovindami Viešpatį, jie savo liudijimu patyrė gyvą ryšį su Dievu.

Mes skaitome, ypač Evangelijose ir Jo pamokymuose, kad Jėzus yra tas, kuris mūsų kantriai laukia. O ką Jis iš mūsų reikalauja? Kad atsilieptume ir įgyvendintumėm savo krikščionišką tikėjimą religiniais veiksmais, bendruomeninėmis maldomis, aukomis, apeigomis ir gyvu įsijungimu į bažnytinį gyvenimą.

Kalėdų slėpinys mus kviečia surasti gyvąjį Kristų ir Jį priimti savo gyvenime, savo namuose, šeimoje, parapijoje, bendruomenėje gerbdami Jį ne kaip idėją arba jausmą bet šlovindami Jo dieviškąsias savybes – gailestingumą ir visagalybę. Palaimintasis Jurgis Matulaitis rašė savo dienoraštyje, Užrašuose, kad “Krikščionys gerbia Dievą ne tik kaip Jo kūriniai ar tarnai, bet ypač kaip Jo vaikai …”

Praėjusių metų vasario mėnesį man teko aplankyti lietuvius kalinius tolimoje Limos mieste Peru, kur kalėjimo patalpose šventėme Susitaikymo sakramentą ir Šv. Mišias. Buvo įspūdinga paliudyti, kad ir tokiose sąlygose kaliniai nepraradę vilties bet ja tikėdami ieško atpažinti Dievą.

Žmogaus širdis, kuri suranda Dievo gailestingumą tampa pajėgi gailestingumą dovanoti kitiems. Tai yra didžiausia ir brangiausia dovana, kai mes galime parodyti atlaidumą ir duoti vilties tiems, kurie skurdžiai gyvena, apleistiesiems, nelaimės ištiktiesiems bei ligoniams. Jėzus sako, “Palaiminti gailestingieji; jie susilauks gailestingumo” (Mt 5:7).

Švč. M. Marija priimdama dieviškos motinystės Malonę pripažino savo maldoje Magnificat: “Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu savo Gelbėtoju” (Luko 1:47). Kaip ir tie piemenėliai iš praeities, ieškokime Kristaus ir Jį atradę priimkime savo kalėdinėje šventėje Jį garbindami ir šlovindami.

Jėzaus gailestingumo dvasia telydi Jus per 2012 metus. Linkiu palaimintų ir džiugių švenčių!