Kalėdos yra pasakojimas apie Dievą, pasislėpusį dirvoje

Jis yra lobis, apie kurį kalba Jėzus kai, Evangelijoje pagal Matą, Dangaus karalystę palygina su dirvoje paslėptu lobiu. Sužinojęs apie lobį dirvoje žmogus jį tuojau paslepia, parduoda visą ką turi ir, kupinas džiaugsmo, perkasi tą dirvą.

Šiuo lobio ir jo atradimo įvaizdžiu kalėdiniame sveikinime šiemet dalijasi Šventosios Žemės Kustodas, t. Pierbattista Pizzaballa, einantis vyriausiojo Šventosios Žemės krikščioniškų šventovių saugotojo pareigas.

Dievas pasislepia tapdamas kūdikiu, tyliai užgimdamas atokiame milžiniško imperijos pakraščio kaime, Betliejuje.

Kalėdos yra pasakojimas ir apie žmones, kurie žino apie tą dirva ir joje atrastą lobį. Tačiau ne visi jo ieško, ne visi jį suranda, ne visi meta viską, kad tik galėtų jį turėti.

Viso to neužtenka. Norint įsigyti lobį pirmiausiai reikia visko išsižadėti, viso gyvenimo.

Šventraštis yra pasakojimas apie šį lobį. Jis gali būti paslėptas bet kurioje dirvoje ir visų žmonių širdyje. Šventraštyje pasakojama apie mūsų tikėjimo patriarchus ir pranašus, kurie, sužinoję apie lobį, išsižadėjo visko: Abraomas paliko tėviškę, išsižadėjo stabų; Mozė – patogaus asmeninio saugumo egzilyje; Dovydas rizikavo viskuo, net nuodėme; Jokūbas neteko visko, kad tik įstengtų pažinti Dievą. Juos seka Pranašai, Išminčiai, Piemenėliai, Neturtinga našlė iki paskutiniųjų Evangelijos mažųjų.

Visi jie - sužinoję apie lobį - nesitraukia atgal. Jiems šis supratimas, šis susitikimas, leido suvokti, kad tai buvo lemtingas įvykis, visko širdis ir prasmė; jo akivaizdoje visi kiti daiktai įgijo savo tikrąją dimensiją.

Lobio negali surasti atsitiktinai, negali įgyji tik dalies.

Lobio spalvos yra tirštos, atspindinčios viską, kas radikalu ir absoliutu.

Norint lobį turėti, reikia visko netekti, visko iki galo. Kas myli, išsižada visko. Nes mylėti reiškia išsižadėti, aukotis iki galo. Jėzus pirmasis taip pasielgė. Jis užvedė ant išsižadėjimo kelio. Visko netekdamas jis atrado žmogų. Kaip žmogus, kuris netekdamas visko, atranda Dievą.

Tikėjimas reikalauja eiti tuo keliu, kuriame, Jėzaus pavyzdžiu, yra galimas savęs užmiršimas vardan kito gerovės, kuriame prisiimamos pasekmės: atleidimas, svetingumas, atidumas, rūpestingumas.

Išsižadėjimų kelias virsta atradimo keliu. Kas šiuo keliu žengia, atranda Dievą, brolį, save.

Kartais gali atrodyti, kad išoriškai niekas nesikeičia, kaip ir pačioje Šventojoje Žemėje, kuri vis dar yra dramatiškai paženklinta neapykantos, pasidalijimo, baimės, įtarumo, nesupratimo, sąstingio. Tačiau viduje keičiasi viskas. Keičiasi santykis su gyvenimu, jis tampa džiaugsmingas, nes šis mūsų gyvenimas nėra šiaip dirva, o dirva, kurioje paslėptas lobis.

Mano linkėjimas, baigė sveikinimą Šventosios Žemės Kustodas t. Pizzaballa, kad pasidarytume žmonėmis, išsižadančiais savo reikalų, kad surastų Dievą; kad Jo trokšdami suvoktume, kad šis lobis tikrai yra paslėptas mūsų, kaip ir visų greta mūsų esančiųjų gyvenimo dirvoje. (sk)