Trečiajame Advento pamoksle popiežiui Benediktui XVI ir jo bendradarbiams t. Raniero
Cantalamessa, tęsdamas ciklą apie evangelizavimą Bažnyčios istorijoje, kalbėjo apie
evangelizavimą Amerikoje.
Pirmiausia jis patikslino, kad krikščioniškoji Europa
kartu su tikėjimu į Amerikos žemynus perkėlė ir savo pasidalijimus. Tokių būdu lotynų
Amerika buvo daugiau katalikiška, o šiaurės daugiau protestantiška.
Kai Kristupas
Kolumbas 1492 metais grįžo iš savo kelionių su žinia apie naujas žemes, katalikiškoje
Ispanijoje kilo dviguba reakcija: viena vertus, naujoms tautoms nešti tikėjimą, antra
vertus, praplėsti savo valdas.
Kas kartą įsiveržę į naują kraštą, būriai vietiniams
gyventojams liepdavo priimti krikščionybę ir pripažinti Ispanijos karaliaus valdžią.
Tik keletas didžių personažų, pirmiausia dominikonai Antonio di Montesino ir Bartolomeo
de Las Casas, tuo metu turėjo drąsos pasmerkti užkariautojų piktnaudžiavimus ir ginti
vietinių teises. Per penkiasdešimt metų didžiulė kontinento dalis buvo palenkta Ispanijai
ir formaliai tapo krikščioniška.
Šiandieninė istoriografija kiek švelniau atsiliepia
apie šį evangelizavimą nei ankstesnė. Kaip bebūtų, Lotynų Amerikoje, priešingai nei
Šiaurės Amerikoje, vietinės tautos išgyveno, išlaikė tapatybę, vėliau įgijo nepriklausomybę.
Reikia taip pat atsižvelgti į misionierių teologinę formaciją, pagal kurią „už Bažnyčios
ribų nėra išganymo“ ir dėlto reikia kuo skubiau ir kuo daugiau krikštyti žmonių.
Istoriškai
ši nuostata buvo suformuluota III amžiuje Origeno ir šv. Kiprijono. Tačiau ji pirmiausia
buvo skirta krikščionims, o ne tiems, kurie krikščionybės neišpažino: tai yra, to
laiko eretikams ir schizmatikams, kurie atsisakydami bažnytinės vienybės rizikuodavo
savo išganymu. Vėliau, krikščionybei tapus valstybės religija, nuostata pradėta taikyti
pagonims ir žydams, įsivaizduojant, klaidingai, kad jiems žinia jau yra žinoma.
Su
tokia nuostata misionieriai atkeliavo ir į Lotynų Amerika. Tačiau čia, pirmiausia
Salamankos dominikonai, vėliau jėzuitai, pradėjo abejoti tokia griežta nuostatos „už
bažnyčios ribų nėra išganymo“ interpretacija.
Dėl vietos stokos sunku pateikti
pilną istorinį Amerikos evangelizavimo įvertinimą. Šiandien neabejotinai pripažįstamos
klaidos ir šešėliai. Kita vertus, yra taip pat šviesa ir vaisiai. Kartais galima išgirsti,
kad jei evangelizavimas įvyko tokiu būdu, geriau jo visai nebūtų buvę. Bet ar iš tikro
jokio evangelizavimo ir jokio Jėzaus Kristaus pažinimo geriau už evangelizavimą su
klaidomis? Tiesa, kad nebuvo perduotas pilnas Kristaus pažinimas, kuriam laisvė yra
būtina prielaida, tačiau niekas nėra laisvas nuo istorinių sąlygotumų.
Jei
pirmaisiais Bažnyčios amžiais evangelizavimo priešakyje buvo vyskupai, vėliau vienuoliai,
tai lotynų Amerikoje - broliai, pirmiausia iš pranciškonų, dominikonų, augustinų
ordinų, vėliau ir jėzuitai.
Reikia pripažinti jų uolumą ir heroizmą. Jei užkariautojai
vyko ieškoti nuotykių ir turto, misionieriai vyko, palikę savo žemes ir konventus,
ne imti, tačiau duoti – duoti savo tikėjimo, su didele pasiaukojimo dvasia. Pavyzdžiui,
vienoje misijoje į Gvatemalą iš dvidešimties dominikonų išgyveno tik du, kiti mirė
kelionėje.
Kokie evangelizavimo uždaviniai šiandienėje lotynų Amerikoje? Pasak
t. Cantalamessa, būtina peržengti pernelyg didelę priešpriešą, labai pastebimą šiame
kontinente, tarp aktyvios dvasios ir kontempliatyvios dvasios, tarp socialinio įsipareigojimo
vargšams ir tikėjimo skelbimo. Visiems yra vietos. Visiems reikia vieni kitų, nes
niekas negali perduoti viso Kristaus, visų Evangelijos aspektų.
Antra, reikia
kalbėti apie katalikų išėjimą į kitas krikščioniškas bendruomenes, kurių nereikia
visų skubėti pavadinti „sektomis“. Su kai kuriomis iš jų Bažnyčia palaiko oficialų
dialogą ir šis yra geriausias būdas izoliuoti tikrai agresyvias sektas. Taip pat reikia
klausti – kodėl katalikai pereina į kitas bendruomenes, ko trūksta Bažnyčios sielovadai,
kad ji perduotų tą Kristaus patirtį, kurios jos nariai neranda? Šiuo požiūriu katalikiškas
charizminis sąjūdis gali būti problemos sprendimas.
Tačiau dar svarbiau neužmiršti,
kad neįmanomas joks Bažnyčios atsinaujinimas be Šventosios Dvasios. O ši, kaip sakydavo
šv. Bonaventūra, ateina ten, kur yra mylima, kviečiama, laukiama. (rk)