Popiežiaus bendroji audiencija. Jėzaus gydomoji malda.

Šiandien norėčiau kartu su jumis pamąstyti apie Jėzaus maldą susijusią su stebuklingais pagydymais, - sakė popiežius, pradėdamas šio trečiadienio bendrosios audiencijos dalyviams skirtą katechezę. Evangelijose aprašyta daug situacijų, kur Jėzus meldžiasi per jį stebuklingus darbus nuveikiančiam Tėvui. Šios rūšies malda aiškiau už bet ką kita byloja kokia artima bendrystė sieja Jėzų su Tėvu.

Katechezėje Šventasis Tėvas pateikė du tokios maldos pavydžius. Pirmasis – tai evangelisto Morkaus aprašytas kurčio nebylio pagydymas (plg. Mk 7,32-37). Morkaus pasakojime matome, jog Jėzus atlieka stebuklingą veiksmą būdamas labai glaudžiame ryšyje su gydomu žmogumi ir su Tėvu. Evangelistas pažymi, jog ligonį Jėzus pagydė „nuošaliau nuo minios”. Nepanašu, kad ji būtų norėjęs pagydyti ligonį slapta, be liudininkų. Labiau tikėtina, kad tą ypatingą akimirką jis norėjo būti vienu du su ligoniu. Tą akimirką reikėjo užmegzti ypatingą asmenišką ryšį. Tačiau pati svarbiausia šio epizodo akimirka yra Jėzaus ryšys su Tėvu. Evangelistas pasakoja, kad Jėzus pažvelgė į dangų ir atsiduso (plg. 34). Jėzaus dėmesį gydomam ligoniui lydi maldos ryšys su Tėvu. Jėzus gydo akis nukreipęs į dangų. Kurčio nebylio pagydymą lėmė Jėzaus atjauta ir meilė, tačiau pats pagydymas įvyko Tėvo galia. Susitinka du santykiai, du ryšiai: žmogiškoji užuojauta ir noras padėti žmogui, susitikusi su Dievo visagalybe, tampa pagydymo stebuklu.

Evangelisto Jono pasakojime apie Lozoriaus prikėlimą iš numirusių (plg. Jn 11,1-44) matome tą pačią dinamiką, kuri šiuo atveju dar aiškiau pabrėžta. Taip pat ir čia susitinka iš vienos pusės Jėzaus ryšys su bičiuliu, su artimųjų skausmu, iš kitos – jo sūniškas santykis su Tėvu. Evangelistas pabrėžia, kad šiuo atveju Jėzų siejo labai nuoširdi draugystė su Lozoriumi ir su jo seserimis Morta ir Marija. Šitą artimą bičiulystę, Jėzaus dalyvavimą mirusio Lozoriaus gedinčių artimųjų skausme, Evangelisto pasakojime nuolatos lydi labai intensyvus Jėzaus ryšys su Tėvu. Taip pat ir šiuo atveju susitinka Jėzaus žmogiškas santykis su užjaučiamu žmogumi ir santykis su Tėvu. „Jėzus pakėlė akis aukštyn ir prabilo: Tėve, dėkoju tau, kad mane išklausei“,- rašo evangelistas.

Brangieji broliai ir seserys, - kalbėjo Popiežius, - skaitydami šiuos pasakojimus esame kviečiami suprasti, kad malda kreipdamiesi į Viešpatį neturime tikėtis, kad jis tuoj pat patenkins mūsų norus, bet turime pasikliauti Dievo valia, kiekvieną įvykį aiškintis jo šlovės, jo meilės plano perspektyvoje. Dėl to mūsų maldoje prašymas, padėka ir šlovinimas turi susilieti į viena. Šitaip turime melsti taip pat ir tuomet kai atrodo, kad Dievas neatsižvelgia į mūsų konkrečius lūkesčius. Pasitikėjimas Dievo meile, kuri visą laiką eina pirma mūsų ir mus lydi, turi būti pats svarbiausias mūsų dialogo su Juo elementas.

Dvi Jėzaus maldos, kurias dabar aptarėme ir kurios lydėjo kurčio nebylio pagydymą ir Lozoriaus prikėlimą iš numirusių, byloja, kad ir mūsų maldoje turi susivienyti artimo meilė ir Dievo meilė. Jėzaus atveju, dėmesingumas kenčiančiam žmogui, užuojauta mirusio bičiulio gedintiems artimiesiems, skatino jį kelti akis į dangų ir malda kreiptis į Tėvą, o ryšys su Tėvu, nuolatinis dialogas su Juo, savo ruožtu, skatino Jėzų būti dėmesingam toms konkrečioms situacijoms, į kurias patekdavo žmonės, nešti jiems Dievo paguodą ir meilę. Tas pats galioja ir mums – meilė žmogui mus veda pas Dievą, ryšys su Dievu, mūsų dėmesį kreipia į artimą, - sakė Šventasis Tėvas.