Arkivyskupas Dolan. Mums reikia pašaukimų kultūros

Niujorko arkivyskupas Timothy Dolan, JAV vyskupų konferencijos pirmininkas, artėjant sausio mėnesį JAV katalikų Bažnyčioje rengiamai Nacionalinei pašaukimo sąmoningumo savaitei, atsakė į kelis klausimus apie krikščioniškus pašaukimus, jam užduotus katalikiško žurnalo „Catholic answer“.

Pirmiausia, pasak arkivyskupo Dolan, reikia turėti supratimą apie pašaukimą bendra prasme, be kurio negalima kalbėti apie pašaukimą individualia prasme.

Kitaip tariant, Bažnyčios visumai priklauso supratimas, kad Dievas kiekvienam iš mūsų turi projektą, kiekvieną kviečią gyventi santykyje su Juo. Todėl ir vartojami terminai „pašaukimas“ ar „kvietimas“. Šiuose žodžiuose glūdi Kristaus mokinystės ar sekimo, dieviškos apvaizdos reikšmės.

Žinodami, kad Dievas trokšta, kad mūsų egzistencija vestų link Jo, klausiame – kaip turiu gyventi? Kaip Dievas nori, kad gyvenčiau? Tai yra klausimas apie pašaukimą individualia prasme – apie kunigystę, vienuolinį gyvenimą, šeimą, pasišventimą gyvenant pasaulyje.

Pašaukimas arkivyskupo Dolan įsitikinimu yra labai susijęs su žmogaus laimingumu. Dievas karštai trokšta kiekvieno žmogaus laimingumo, o ir mes patys gimstame su natūraliu laimės troškimu. Ir Bažnyčia tiki, kad būtent atsiliepdamas į Dievo kvietimą ir valią žmogus bus iš tikro laimingas – tiek šiame, tiek kitame gyvenime.

Kalbant apie pašaukimus negalima apsiriboti vien kunigyste. Būtina kalbėti apie šeimos pašaukimą, klausti sužadėtinių – ar jūs norite kartu keliauti į Dangų? Ar norite vienas kitam padėti pasiekti amžinąjį gyvenimą?

O šeima, savo ruožtu, yra nepaprastai svarbi aplinka ir kunigystės pašaukimui. Svarbu yra tai, kaip šeima reaguoja į jaunuolio troškimą būti kunigu. Kaip žinia, ne kartą supyksta ar bando atkalbėti. Galima paaiškinti, kad ne iš blogos valios, o dėl įsitikinimo, jog kunigai nelaimingi ir savo atžaloms to nelinki. Todėl vienas iš uždavinių dabartiniams kunigams – būti džiaugsmo žmonėmis, nes kitaip kokie tėvai norės savo sūnų matyti kunigu.

Niujorko arkivyskupas pakartojo savo mintį apie tai, jog reikia atnaujintos „pašaukimų kultūros“. Tai tokia kultūra, kuri tiek šeimoje, tiek platesniame rate drąsina vykdyti Dievo valią ir padeda. Ganytojas rėmėsi savo paties patirtimi – kai būdamas dar visai vaiku, 9 ar 10 metų, jis išreiškė norą tapti kunigu, visi jį padrąsino – tėvai, klebonas, parapija, kaimynai ir netgi kirpėjas, kuriais šiaip jau nebuvo katalikas.

Bažnyčiai reikia tokios kultūros, kuri pakeistų tam tikrą laiką vyravusią pašaukimams nepalankią kultūrą, taip pat ir šeimose. Kita vertus, ne kartą, toliau pasakojo kardinolas Dolan, jam teko susidurti su situacija, kai jaunuolio kunigiškas pašaukimas ir pasirinkimas tapo proga visai nuo tikėjimo nutolusiai šeimai grįžti prie jo, atrandant ir džiaugsmą.

Apie kunigystę galvojančiam jaunuoliui pirmiausia reikia perduoti mokinystės prasmę, jis turi mokytis draugystės su Jėzumi, norėti Jį pažinti, Jam kalbėti, Jį mylėti, juo remtis – ne tik kaip Gelbėtoju ir Viešpačiu, bet ir kaip draugu iki pat gyvenimo galo, o vėliau amžinybėje. Šventumas, priminė savo pirmojoje homilijoje Benediktas XVI, yra ne kas kita, kaip draugystė su Jėzumi.

Jei jaunuolis, besiruošiantis kunigystei, dirba su savo dvasiniu gyvenimu, jam tikrai bus atlyginta. Stenkis melstis, dažnai lankyk šventąsias Mišias, mylėk Viešpatį Komunijoje, mylėk Šventąjį Raštą, pasinerk į šventųjų gyvenimus, pažink savo tikėjimą, draugauk su tais, kurių vertybės panašios, mylėk parapiją ir Bažnyčia, dalyvauk artimo meilės darbuose – visi šie dalykai stiprina draugystę su Jėzumi, tad ir šventumą. Jei plėtosime tokią mokinystę, pašaukimas kunigystei tikrai ateis, įsitikinęs Niujorko arkivyskupas Dolan. (rk)