R. Cantalamessa. Antroji evangelizavimo banga Bažnyčios istorijoje

Gruodžio 9 dieną tėvas kapucinas, Popiežiaus namų pamokslininkas Raniero Cantalamessa Benediktui XVI ir jo bendradarbiams perskaitė antrąjį Advento pamokslą. Šiemetinis pamokslų ciklas skirtas evangelizavimo Bažnyčios istorijoje temai. Pirmajame pamoksle t. Cantalamessa kalbėjo apie evangelizaciją pirmaisiais trimis amžiais, o šiame – tautų kraustimosi ir maišymosi laikotarpiu po Romos imperijos žlugimo 476 metais.

Tuo metu vietoj vieningos imperijos įsisteigė taip vadinamosios romėnų-barbarų karalystės – anglų, saksų, vizigotų, alemanų, frankų ir kitų. Bažnyčia atsidūrė prieš epochinį apsisprendimą kaip elgtis šioje naujoje situacijoje. Situacija dalinai buvo panaši į tą, kai norint į Bažnyčią priimti pagonis teko atsiplėšti nuo judaizmo.

Intelektualiniu požiūriu labiausiai tikėjimo perkėlimui į naują pasaulį nusipelnė Augustinas, o praktikoje daug ką iniciavo Romos popiežiai. Po truputį krikščionių nuostatos barbarų tautų atžvilgiu keitėsi – barbarų pasaulis iš nuolatinės grėsmės tapo misijų lauku.

Bažnyčia turėjo laimėti du mūšius. Pirmiausia prieš eretišką krikščionybės formą - arijonizmą, kurį daug tautų, prieš pergalingai įžengdamos į imperijos širdį, buvo perėmusios rytuose. Arijonizmas neturėjo katalikybei prilygstančios teologijos, kultūros ir organizacijos. Vis tik prireikė beveik trijų amžių, kol tautos paliko arijonizmą ir pritarė katalikybei.

Tačiau tikrasis iššūkis buvo pagonių evangelizavimas, tiek vidinis – senųjų imperijos tautų, tiek išorinis – naujųjų tautų. Čia verta prisiminti, kad žodis „pagonis“ yra kilęs iš žodžio „pagus“, lotyniškai „kaimas“. Kaimiškų vietovių evangelizavimas buvo gerokai vėlesnis už miestų.

Svarbus momentas buvo merovingų karaliaus Chlodvigo atsivertimas ir krikštas 498 arba 499 metais. Tai, pagal tuometinį paprotį, lėmė ne tik frankų, bet ir kitų jo užkariautų tautų religinę ateitį. Dar vienas žingsnis Europos evangelizavime buvo žengtas su slavų tautų atsivertimu, susietu su šventųjų Kirilo ir Metodijaus darbu.

Galima pridurti, kad evangelizavimas barbarų tautose skyrėsi nuo to, kuris vyko graikiškame-romėniškame pasaulyje. Jame krikščionybė susidūrė su dideliu išprusimu, organizuotumu, su kultūra, su kuria galėjo dialoguoti. Tuo tarpu santykiuose su barbarų tautomis ne tik evangelizavo, bet ir civilizavo – mokė skaityti ir rašyti, perdavė kultūrą.

Evangelizuojant iš naujo Europą po Romos imperijos griūties nereikia užmiršti tylaus, bet lemiamo moterų vaidmens – už daugelio didelių atsivertimų yra būtent jos, kaip kad Chlodvigo žmona šventoji Klotilda.

Atskirai reikia paminėti vaidmenį vienuolių ir vienuolijų, kurios plito dviem kryptim: iš pietų ir centro Prancūzijos iki pat Airijos ir Škotijos, ir Italijos, kartu su šv. Benedikto veikla. Nuo V iki VIII amžiaus Europa buvo tiesiog nuklota benediktinų vienuolynai, kurie ne tik skleidė tikėjimą, bet taip pat vystė menus, žemės ūkį ir bendrą kultūrą. Vienuolių misionierių istorijos prilygsta šventojo Pauliaus – ta pati drąsa ir troškimas nešti Evangeliją per visus įmanomus pavojus ir nepriteklius.

Ką šis istorinis paveikslas mus moko šiandien? Galima pastebėti, kad jei anuomet tautos judėjo iš rytų į vakarus, šiandien juda iš pietų į šiaurę, ir Bažnyčia turi būti atvira joms. Jei anuomet į Europą atvyko pagonys ar krikščionys eretikai, tai šiandien tautos turi savo gerai organizuotą ir sąmoningą religiją. Tad naujas veiksnys šiandien yra tarpreliginis dialogas, kurį Bažnyčia suvokia ne kaip evangelizavimo priešpriešą, bet kaip savo misijos prielaidą.

Svarbu mokytis neatskirti misijos nuo kontempliacijos. Nereikia pasiduoti nei bejėgiškumui, nei karštligiškam aktyvizmui. Kai kas sako – namai dega, neturim laiko maldai ir kontempliacijai, reikia skubėti gesinti. Tačiau evangelizavime žmogus be maldos būtų panašus į gaisro be vandens gesinti atvykusį gaisrininką. Reikia sintezės tarp veiklos ir maldos. Geri tokios sintezės pavyzdžiai yra Paryžiuje gimusios „Jeruzalės vienuolinės brolijos“, ekumeninė Taizé bendruomenė ar Bose vienuolynas Italijoje. Šios naujos formos nepakeičia senųjų, tačiau, perimdamos jų dvasines tradicijas ir kurdamos naujas, jas papildo.

Tačiau, be abejo, visus toli pranokstantį pavyzdį teikia pats Jėzus, kurio dienos buvo nuostabi maldos ir pamokslavimo sampyna. Jis ne tik meldėsi prieš pamokslavimą, bet meldėsi, kad žinotų ką pamokslauti. „Ką aš kalbu, skelbiu taip, kaip Tėvas man yra sakęs“, tvirtino Jėzus ir iš čia kyla jo visus stulbinęs autoritetas kalbant.

Galiausiai, anot t. Cantalamessa, nereikia pamiršti, jog Marija yra „evangelizavimo Žvaigždė“, anot pirmą kartą popiežiaus Pauliaus VI pavartoto titulo, nes atnešė Dievo Žodį ne vienai tautai, o visam pasauliui. Ne tik lūpose, bet savo kūne nešiojusi Dievo Žodį, juo spindėjo visiems šalia buvusiems. (rk)