Popiežiaus bendroji audiencija. Katechezės apie Jėzaus maldą santrauka

Tęsdamas katechezę apie Jėzaus maldą, šio trečiadienio bendrosios audiencijos metu popiežius Benediktas XVI komentavo evangelistų Mato (11,25-30) ir Luko (10,21-22) užrašytą šlovinimo maldą.

„Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes tau taip patiko. Viskas man yra mano Tėvo atiduota. Ir niekas nežino, kas yra Sūnus, tik Tėvas, nei kas yra Tėvas, tik Sūnus ir tas, kam Sūnus panorės apreikšti“ (Lk 10,21-22).

Jėzus kreipiasi į Dievą vadindamas jį „Tėvu“. Šis terminas reiškia, jog Jėzus puikiai suvokia esąs „Sūnus“. Artumas ir bendrystė su Tėvu yra vienas svarbiausių kiekvienos Jėzaus maldos elementų, o kartu ir jų šaltinis. Jėzus taip pat sako, kad jis žino kas yra Tėvas. Iš kasdienio gyvenimo patirties mes puikiai žinome, jog kiekviena pažintis, tuo pačiu yra ir asmeninis bendravimas, pažįstančiojo ryšys su pažįstamuoju, vienokia ar kitokia gyvenimo bendrystė. Tad šiame himne, kaip ir kiekvienoje kitoje maldoje, Jėzus sako pažįstąs Tėvą, o tai savo ruožtu reiškia ir jo bendrystę su juo.

Tėvą Jėzus taip pat vadina „dangaus ir žemės Viešpačiu“. Šiais žodžiais jis tarsi pakartoja tikėjimą pasaulio sutvėrimu, grįžta prie pirmųjų Biblijos žodžių: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“ (Pr 1,1). Šia malda Jėzus primena visą biblinį pasakojimą apie Dievo meilės žmonijai istoriją, prasidedančią pasaulio sukūrimu, pats įsiterpdamas į šią meilės istoriją, tapdamas jos išsipildymu.

Ši malda taip pat atsako į klausimą: kam Jėzus nori apreikšti Dievo slėpinius? Himno pradžioje Jėzus džiaugiasi, kad Tėvas visa tai paslėpė nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o panoro apreikšti mažutėliams. Dievas apsireiškia ne pagal žmogiškosios logikos dėsnius. Dievo komunikavimo stilius kitoks: jo žinia skirta pirmiausia paprastiems žmonėms, „mažutėliams“. Čia iškart kyla klausimas: o kas gi tie mažutėliai? Kas yra tas „mažumas“, kuris padeda žmogui užmegzti nuoširdų ir artimą sūnišką santykį su Dievu ir priimti jo valią? Atsako Jėzus Kalno pamoksle tvirtindamas: „palaiminti tyraširdžiai, jie regės Dievą“ (Mt 5,8). Širdies tyrumas leidžia žmogui Jėzuje Kristuje matyti Dievo veidą. O turėti tyrą širdį, reiškia būti kaip vaikai, nebūti išdidiems, nemanyti, kad patys viską galime, kad mums nieko nereikia, net Dievo.

Brangieji, - sakė Popiežius baigdamas katechezę, - akimirką mėgavomės šia nepaprastai turininga Jėzaus malda. Ir mes, Šventosios Dvasios dėka, galime malda kreiptis į Dievą, pasitikėti juo kaip vaikai, vadinti jį Tėvu. Tačiau ir mūsų širdys turi būti kaip „mažutėlių“, turime pripažinti, jog nesame visiškai savarankiški, kad nesugebame be Dievo pagalbos kurti savo gyvenimo, kad mums reikia jį sutikti, jo klausytis, su juo kalbėtis.