Situacija Sirijoje. Arkivyskupo S. Tomasi pareiškimas

Tarptautinės bendruomenės akys vis labiau krypsta į Siriją, kurioje jau keletą mėnesių vyksta susirėmimai tarp valdančio režimo ir maištininkų, remiamų, kaip liudija duomenys, ir kitų valstybių.

Nors sunku tiksliai įvertinti tokią chaotišką situaciją, Jungtinių Tautų Organizacijos aukštoji komisarė žmogaus teisėms Navi Pallay šiomis dienomis yra pareiškusi, kad susirėmimuose jau žuvo apie 4000 asmenų, o dar apie 14 000 yra įkalinti.

Režimo elgesys su civiliais ir įkalintais asmenimis atkreipė tarptautinių ir nevyriausybinių organizacijų dėmesį. Speciali JTO komisija, apklaususi apie du šimtus asmenų, paskelbė išvadą, jog oficialiosios Sirijos saugumo ir karinės pajėgos įvykdė nusikaltimus prieš žmoniją, žudydamos, prievartaudamos, kankindamos ir įkalindamos civilius. Surinkti liudijimai rodo, kad represijos yra sistemingos ir paplitusios. Panašius faktus jau buvo paskelbusi žinoma nevyriausybinė organizacija „Amnesty International“.

Gruodžio 2 dieną JTO Žmogaus teisių taryba griežtai pasmerkė režimo pažeidimus, Europos Sąjunga, Jungtinių Tautų Organizacija ir Arabų Lyga pradėjo kalbėti apie įvairaus pobūdžio sankcijas arba jau realiai jas taikyti.

Sirijos klausimu pasisakė arkivyskupas Silvano Tomasi, nuolatinis Šventojo Sosto stebėtojas JT ir kitose tarptautinėse organizacijose Ženevoje. Specialioje Žmogaus teisių tarybos sesijoje Sirijai arkivyskupas priminė, kad dabartinė situacija gimė, kaip ir kitose didelius pokyčius per pastaruosius metus patyrusiose arabų šalyse, iš troškimo turėti geresnę ateitį, daugiau teisingumo, laisvių ir dalyvavimo politikoje. Jei, viena vertus, šalies autoritetai turi pareigą atsižvelgti į šiuos teisėtus lūkesčius, kita vertus, šie lūkesčiai neturi būti realizuojami pasitelkiant konfliktą ir netoleranciją. Arkivyskupas Tomasi linkėjo Sirijai susitaikinimo ir santarvės, kurioje kiekvieno asmens orumas būtų gerbiamas.

Šventasis Sostas situaciją Sirijoje atidžiai stebi tiek dėl bendro teisingumo problemų, tiek dėl čia gyvenančios krikščionių mažumos, sudarančios apie dešimt procentų šalies gyventojų.

Istoriškai Sirijoje buvo nusistovėjusi taiki kultūrinė ir religinė pusiausvyra, krikščionys gyveno ramiai. Sirijos valdantysis režimas, kurio viršūnėje yra prezidentas Bashar –al-Assad, paveldėjęs šį postą iš savo tėvo, su krikščionimis elgėsi tolerantiškai, jų religinė laisvė buvo plati.

Tačiau dabartinis konfliktas, pasiekęs pilietiniam karui artimą stadiją, išbalansuoja ankstesnę sugyvenimo tradiciją. Krikščionys atsidūrė tarp kūjo ir priekalo mažiausiai dviem aspektais. Viena vertus, tarp dviejų didelių musulmoniškų bendruomenių, šiitų ir sunitų, kurios, viena remiama Irano, o kita Saudo Arabijos, varžosi dėl įtakos. Antra vertus, tarp politinės opozicijos ir jiems palankaus buvusio valdančiojo režimo, kuris vykdo netoleruotinus veiksmus.

Ne vienas kritikavo gana pasyvią krikščionių laikyseną valdančiojo režimo atžvilgiu. Tačiau taip pat ne kartą buvo paaiškinta, kad krikščionys baiminasi islamistinės ir radikalios valdžios atėjimo, būtų ji sunitų ar šiitų. Ir žinoma, manifestacijos, kurių dalyviai šaukia apie krikščionių išvijimą iš Sirijos į Libaną, tokias baimes tik stiprina.

Kaip tik Libane lapkričio pabaigoje maronitų patriarchas Bechara Rai, vienas iš Libano ir visų Artimųjų Rytų krikščionių lyderių, kalbėdamas apie krikščionių ateitį šiame regione pabrėžė, kad reaguojant į permainų troškimus, regiono valstybėse reikia kurti bendras nacionalines, o ne paskiras konfesines tapatybes.

Krikščionys baiminasi tarpreliginių ir tarpkonfesinių konfliktų, dar kietesnių režimų už dabartinius atsiradimo ar geografinio suskaidymo religiniu pagrindu. Vietoj to reikia siekti tokios nacionalinės tapatybės, kuri apimtų įvairias kultūras ir religijas. Reikia priešintis kraštutinėms tendencijoms „suislaminti“ Artimųjų Rytų valstybių tapatybes.

Šiuo klausimu patriarchas Rai sveikino musulmonų sunitų pasaulyje svarbaus Al Azhar universiteto neseną pareiškimą, jog islamas neprimeta religinės tapatybės valstybei, ši neturi būti teokratiška, tačiau pilietinė, gerbianti pamatines vertybes, tame tarpe religines. (rk)