Antrasis Advento sekmadienis

Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, gerosios naujienos pradžia, kaip pranašo Izaijo parašyta: „Štai aš siunčiu pirma tavęs savo pasiuntinį, kuris nuties tau kelią. Tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus!“. Taip pasirodė dykumoje Jonas. Jis krikštijo ir skelbė atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti. Pas jį traukė visa Judėjos šalis ir visi Jeruzalės gyventojai. Jie išpažindavo nuodėmes ir buvo jo krikštijami Jordano upėje. Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jis valgė skėrius ir lauko medų. Jis skelbė: „Po manęs ateina galingesnis už mane, – aš nevertas nusilenkęs atrišti jo kurpių dirželio. Aš jus krikštijau vandeniu, o jis krikštys jus Šventąja Dvasia“. (Mk 1,1-8)

KELIAS DIEVUI

Adventas – tai laikas, kai mes ypatingai raginami padaryti Dievui daugiau vietos savo širdyse. Tiesa, neturėtume apsimetinėti ir sakyti, kad tada jose gimsta Kristus. Jis jau yra gimęs pasaulyje, tačiau šiuo atveju tenka kalbėti apie tai, kad Jam reikalinga vieta mūsų gyvenime, mūsų jausmuose, kad mūsų tikėjimas, kurį išpažįstame, taptų Jo meilės išraiška.

Tai Dievas, kuris guodžia, ir apie kurį kalba šio sekmadienio Mišių pirmasis skaitinys. Jame girdime pranašo Izaijo guodžiančius žodžius Izraelio tautai, esančiai Babilonijos tremtyje. Jau praėjo keturiasdešimt metų nuo tos akimirkos, kai asirų kariai sudegino šventąjį miestą Jeruzalę, išsivarydami krašto gyventojus į vergiją. Praėjus šiam laikui tremtiniai apsiprato, įsijungė į Babilonijos gyvenimą ir panašu, kad vis rečiau prisimena savo tėvynę.

Todėl Izaijas ir kalba apie pačius svarbiausius dalykus: jei izraelitai nori patirti Dievo paguodą, reikia nutiesti kelią per dykumą. Šis įvaizdis nėra atsitiktinis: tarp Babilono ir Jeruzalės plytėjo atšiauri dykuma ir to meto žmonės verčiau tiesdavo kelius, aplenkdami dykumą, nesvarbu, kad tekdavo rinktis kanų šlaitus. Kelias pailgėdavo tūkstančiu kilometrų, bet keliautojams nereikdavo patirti vargų, susijusių su dykumos kelione. Izaijo reikalavimas tikrai drąsus. Anot jo, žmonės turi tiesti kelią per dykumą, turi išdrįsti susidurti su sunkumais, siekti aukštesnių dalykų, ir tik tuomet galės patirti Dievo paguodą.

Šie žodžiai skirti ir mums. jei kalbame apie susitikimą su Dievu Jėzaus asmenyje, jei trokštame Dievo paguodos, mes taip pat neturime paklusti tai senajai mąstysenai, kuri siūlo ieškoti pačių patogiausių kelių. Ko gero, dažniausiai taip ir elgiamės, tačiau amžinai susiduriame su tuo klausimu: kur yra Dievas?

Mes negalime siekti tik prisitaikymo, negalime pasiduoti: tikras krikščionis tiesia kelią Dievui į savo širdį per dykumą – savo netvarkingą gyvenimą.

Susitikimas su Dievu yra dovana, duodama ne už mūsų nuopelnus, o todėl, kad to nori pats Dievas, tačiau, norėdami būti pasirengę, turime pasiraitoti rankoves ir išeiti į dykumą, bėgant iš nuodėmės nelaisvės.

Aišku, galima būtų papriekaištauti: toks pasirengimas trunka jau du tūkstančius metų, o vis nesugebame pamatyti Kristaus, nesulaukiame Jo žadėtosios naujos karalystės. Gali susidaryti įspūdis, kad kitokio pasaulio pranašystė nugrimzdo žmonių istorijos painiavoje.

Apie tai galvojo jau pirmieji krikščionys, kuriems apaštalas Petras savo laiške, kurio ištrauką girdime antrajame Mišių skaitinyje davė du atsakymus: Dievo laikas nėra toks, kaip mūsų laikas, ir Dievas kantriai laukia mūsų atsivertimo.

Mes tiesiame kelius per savo sielos dykumą, vadinasi, laukiame Dievo. Nors jau dabar turime dvasinės patirties, ir toliau einame link galutinio susitikimo su Juo, laukiame laikų pilnatvės, kai paskutinį žodį tars Dievas. Tai bus mums visiems skirta Geroji Naujiena.

Evangelija pasakoja mums apie Joną Krikštytoją, žmogų, nusprendusį pašvęsti savo gyvenimą kitiems, kad jie pajėgtų nutiesti Dievui kelią. Jis atsisakė teisėtų gyvenimo patogumų, norėdamas verčiau siekti esmės. Dykumoje jis priėmė žmones, kurie, priimdami krikštą, norėjo pakeisti savo gyvenimą.

Mes tikrai susitinkame Kristų, jei sugebame išgirsti šias iškalbingas pranašystes, jei paklūstame raginimui labiau gilintis į vidinį gyvenimą. Mes susitinkame Kristų savo maldoje, sakramentuose, kurie, išgyvenami su tikėjimu ir viltimi, mus veda tiesiai pas Jį.

Būtų tikrai gražu, jei Advento metu sugebėtume rasti bent kiek daugiau laiko maldai, jei aklai nepasiduotume Kalėdų nusaldintam žavesiui, kai šventė yra tik apsikeitimas dovanomis ir gausybė gražių linkėjimų, į kuriuos niekas nekreipia dėmesio. Kur kas svarbiau būtų nutiesti kelią Dievui mūsų gyvenimo sumaišties dykumoje.

Iš tiesų Kalėdos yra labai rimta ir kartais gal liūdnoka šventė, nes joje susiduriame su atėjusiu Dievu ir kažkur dingusiu žmogumi…

Jonas Krikštytojas dar kartą primena mums, kad neįmanoma gyventi nesupratus, dėl ko esame atėję į pasaulį. Jei atmesime įprastus pasaulio siūlomus stabus: savęs įvertinimą, karjerą, turtus, patogumus, kurie apgaulingai siekia užpildyti mūsų gyvenimo prasmės suvokimą, susidursime su nepakenčiama tuštuma, kurią, kaip suprantame, būtina kuo greičiau užpildyti, suvokti savęs buvimo prasmę.

Gaila, kad labai daug žmonių jau atsisakė tokių mėginimų mąstyti, suvokti, pajusti Dievo paguodą, pasidavė kasdienybei.

Laimei, Dievas neprarado drąsos ir ateina į mūsų kasdienybę, tapdamas vienu iš mūsų…

Artinasi Kalėdos…

Mons. Adolfas Grušas