Bendroji trečiadienio audiencija. Jėzus yra maldos mokytojas

Prieš savaitę Benediktas XVI užbaigė vieną katechezių ciklo apie maldą dalį, apie tai, kaip mus moko ir padeda melstis įvairūs pavyzdžiai iš Senojo Testamento. Šio trečiadienio ir kitose artimiausiose bendrosiose audiencijose popiežius pasiūlė apmąstyti tai, ką apie maldą sako Jėzus. Malda buvo persmelkusi visą Jo egzistenciją, iki pat visiško savęs dovanojimo. Jėzus yra maldos mokytojas, jis broliškai padeda mums kreiptis į Tėvą.

Reikšmingas momentas Jėzaus gyvenime buvo malda po krikšto Jordano upėje. Evangelistas Lukas pažymi, kad Jėzus, kartu su kitais priėmęs krikštą iš Jono Krikštytojo rankų, meldėsi, tuo metu atsivėrė dangus ir Šventoji Dvasia nusileido ant Jo. Melsdamasis, dialoguodamas su Tėvu, Jėzus šiam krikštui suteikia ypatingą pobūdį.

Kaip ir pirmieji krikščionys, galime klausti: kodėl Jėzus savanoriškai panoro krikštytis? Jonas Krikštytojas kvietė atsiversti ir pasikeitusiu gyvenimu rodyti atsivertimo vaisius. Priimti Jono Krikštytojo krikštą reiškė pasiryžti pakeisti nuodėmingą gyvenimą ir pradėti naują. Didelis skaičius izraelitų atsiliepė į šį kvietimą ir Jėzus taip pat įsiliejo į šią nusidėjėlių minią.

Tačiau jei neturėjo nuodėmių, kodėl priima atgailos ir atsivertimo krikštą iš Jono Krikštytojo, kuris, kaip pasakoja evangelistas Matas, nustebęs sako: „tai aš turėčiau būti tavo pakrikštytas, o tu ateini pas mane!“. Jėzaus atsakymas skamba taip: „šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui“.

Žodžio „teisumas“ bibliniame pasaulyje reikšmė yra pilnas Dievo valios priėmimas. Jėzus išreiškia savo artumą tai tautos daliai, kuri, sekdama Jonu Krikštytoju, pripažįsta, jog nepakanka būti Abraomo vaikais ir nori vykdyti Dievo valią, nori, kad jų elgesys būtų vertas tos sandoros, kurią Dievas pasiūlė Abraomui.

Tad Jėzus, be jokių nuodėmių nusileisdamas prie Jordano upės, rodo savo solidarumą ir artumą su tais, kurie pripažįsta savo nuodėmes, pasirenka atgailauti ir keisti gyvenimą; leidžia suprasti, kad būti Dievo tautos dalimi reiškia gyventi pagal Dievą. Su krikšto gestu Jėzus jau užsimena apie kryžių, ant kurio pats užims nusidėjėlio vietą ir visos žmonijos kaltes, tuo pat metu pilnai realizuodamas Dievo meilės planą žmonijai.

Jėzaus malda taip pat yra susijusi su jo šeimos ir viso Izraelio religine tradicija. Kaip pasakoja Evangelijos, Jėzus, tuomet dar nepradėjęs viešo gyvenimo, yra apipjaustomas, ugdomas šeimoje, atvedamas į šventyklą Jeruzalėje.

Tad Jėzaus mokymas apie maldą yra įgytas šeimoje ir hebrajiškoje tradicijoje, tačiau turi savo giliąsias ir esmines ištakas buvime Dievo Sūnumi, savo tobulame ir nuolatiniame bendravime su Tėvu.

Įvairūs Evangelijų epizodai pasakoja apie Jėzaus maldą, pažymėtą tiek Jo tautos tradicijų, tiek unikalaus asmeninio santykio su Dievu. Jėzus dažnai pasitraukia į nuošalias vietas, pakyla į kalną, pasitraukia į nakties vienatvę, tačiau tuo pat metu yra visiškai ištikimas Tėvo valiai. Tam nesutrukdo ir nuovargis. Priešingai, prieš svarbius sprendimus, sudėtingas situacijas Jėzus meldžiasi dar intensyviau ir ilgiau.

Mūsų maldoje ir mes turime išmokti įsitraukti į išgelbėjimo istoriją, prieš Dievą atnaujinti savo asmeninį pasiryžimą atsiverti Jo valiai, prašyti iš Jo jėgos pritaikyti savo valią ir visą gyvenimą Jo valiai ir meilės planui.

Turime savęs klausti: kaip aš meldžiuosi? Kaip mes meldžiamės? Kokį laiką skiriu santykiui su Dievu? Klausytis, medituoti, tyliai klausytis kalbančio Viešpaties yra menas, kuris išmokstamas per nuolatinę praktiką. Jei malda, žinoma, yra Dievo dovana ir veikimas mumyse, tuo pat metu ji reikalauja ir mūsų įsipareigojimo. (rk)