Ekumeninės konferencijos „Šeima – Bažnyčios ir valstybės pamatas“ komunikatas: Santuokos
bei šeimos ryšys – istorinis bei visuotinis
Pirmadienį, lapkričio 28 dieną, Kaune vyko ekumeninė konferencija „Šeima – Bažnyčios
ir valstybės pamatas“. Joje buvo apžvelgiama, kodėl šiandien reikia ginti šeimą ir
santuoką – tvirtos Valstybės gyvenimo ir gyvybingos Bažnyčios pamatą? Ką Bažnyčia
sako apie šeimos pašaukimą? Konferenciją organizavo Lietuvos Vyskupų Konferencija,
Lietuvos Evangelikų liuteronų Bažnyčia ir Stačiatikių Bažnyčia Lietuvoje. Pranešimus
skaitė šių bažnyčių vadovai bei dvasininkai, o taip pat teisės specialistai.
Konferencijos
pabaigoje buvo paskelbtas bendras pareiškimas, kurį pasirašė Lietuvos Vyskupų Konferencijos
pirmininkas arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, Stačiatikių Bažnyčios Vilniaus ir visos
Lietuvos arkivyskupas Inokentijus ir Lietuvos Evangelikų liuteronų Bažnyčios vyskupas
Mindaugas Sabutis.
* * *
Mes, kiekvienas iš savo skirtingų teologinių
perspektyvų ir tradicijų, suprantame santuoką kaip vyro ir moters laisvos valios sąjungą,
kuri yra šeimos pamatas. Tik tokia šeima yra pamatinė bendruomenė, iš kurios išaugo
tauta ir valstybė ir kuria jos laikosi. Bendras santuokos suvokimas nėra išskirtinai
religinis. Jis yra bendras visuomenėms ir kultūroms visame pasaulyje visais
laikais.
Santuoka kaip viso gyvenimo sutartis tarp vyro ir moters yra
seniausia institucija, senesnė už visas žinomas demokratines ir parlamentines valdymo
formas bei teisines sistemas. Ji yra kur kas universalesnė ir priimtinesnė, nei bet
kuris kada nors paskelbtas kodeksas. Santuoka nėra įprastas teisinis konstruktas.
Ji – pirmapradė institucija, kurią teisė pripažino, bet nesukūrė.
Vyro
ir moters bendro gyvenimo modelis kuriant santuoką gyvuoja nuo pat žmonijos atsiradimo
pradžios. Tai liudija, kad santuoka paliečia pačią žmogaus esmę, jo atsiradimo slėpinį.
Žmogus vienintelis iš visos regimosios kūrinijos yra protingas ir laisvas, todėl svarbiausias
santuokos sudarymo principas grindžiamas laisvu, sąmoningu bei asmenišku moters ir
vyro apsisprendimu. Šis laisvo apsisprendimo principas, kaip ir pati santuoka, kyla
būtent iš unikalios žmogaus prigimties. Kurti šeimą, turėti vaikų, juos auklėti ir
lavinti yra žmogaus pašaukimas ir viena iš pagrindinių bei nenusavinamų asmens teisių.
Santuokos institutas geriausiai užtikrina vaikams jų prigimtines teises, pirmiausia
– prigimtinę teisę turėti tėvus ir augti tvirtame santuokiniame ryšyje, palankiausiame
visokeriopai vaikų raidai.
Kad šeima tikrai būtų tautos stiprybės lopšys
ir valstybės pamatas, ji turi būti kuriama ir palaikoma pagal tam tikrus dėsnius.
Šie dėsniai kyla iš paties santuokos ryšio. Santuoka, iš esmės būdama meilės ryšys,
reikalauja pastovumo, nes pačios meilės prigimtyje glūdi amžinumas. Tik meilėje, kuri
priešinga laikinumui, kuriamas tobuliausias asmenų santykis. Meilė yra asmeninis įsipareigojimas
ir visiškas, laisvas atsidavimas, apimantis ne vien laisvą asmens iniciatyvą, bet
ir pareigos dimensiją, – jame meilės pasidalijimas su sutuoktiniu ir gyvybės perdavimas
sudaro visumą. Tokia meile grįsta santuoka tampa asmens brandumo įrodymu, nes tik
brandūs asmenys geba įsipareigoti ir kurti tvirtą šeimą, bendruomenę ir valstybę.
Kaip
institucija, santuoka visų pirma yra orientuota į bendrąjį gėrį, o ne tik į asmens
teises. Todėl vyro ir moters santuoka grįsta šeima nusipelno išskirtinės apsaugos
ir valstybės socialinio pripažinimo. Šių išskirtinių santykių pripažinimas teisiniu
ir politiniu lygmenimis yra gyvybiškai svarbūs šalies stabilumui ir pačios valstybės
bei vaikų saugumui. Vaiko gerovė turi būti aukščiau nei suaugusiųjų neatsakingos laisvės
siekiai.
Santuokos sąvokos atskyrimas nuo šeimos sąvokos yra tūkstantmetės
žmonijos istorijos ir patirties ignoravimas. Santuokos atskyrimas nuo šeimos paneigia
santuokos prigimtį ir tikslus bei kelia grėsmę visuomenės gerovei ir saugumui.
Norėdami
užtikrinti, kad ateities kartos neprarastų išskirtinės ir pamatinės santuokos institucijos,
o valstybė – tvirto pamato, mes kreipiamės į Lietuvos Respublikos Seimo narius ir
visus Lietuvos gyventojus, prašydami iš naujo apgalvoti Konstitucinio Teismo sprendimą,
pabrėžiant santuokos svarbą ir kartu dirbti, kad teisėje ir viešajame gyvenime istorinis
bei visuotinis santuokos ir šeimos ryšys būtų atkurtas atspindint jos unikalią ir
esminę prigimtį.