„Žiūrėkite, budėkite, nes nežinote, kada ateis tas laikas! Bus kaip su žmogumi,
kuris iškeliavo svetur, paliko namus ir davė tarnams įgaliojimus, kiekvienam
paskyręs darbą, o durininkui įsakė budėti. Taigi budėkite, nes nežinote,
kada grįš namų šeimininkas: ar vakare, ar vidurnaktyje, ar gaidgystėje,
ar rytmety, kad, netikėtai sugrįžęs, nerastų jūsų miegančių. Ką sakau
jums, sakau ir visiems: budėkite!“(Mk 13, 33–37)
LAUKTI
DIEVO, mons. Adolfas Grušas
Vėl pradedame
iš naujo…
Baigę liturginius metus su mintimis apie žmogaus likimą ir paskutinį
teismą, apie Viešpaties valdžią visam pasauliui, nors jau rengėmės ir praleidome ne
vienas Kalėdas, dar kartą girdime kvietimą rengtis Kristaus atėjimui.
Esame
čia ne tam, kad apsimestume, jog Jėzus gimsta vėl iš naujo. Ne, Jis yra gimęs, gyveno
žemėje, mirė ir prisikėlė, tačiau mums adventas skirtas sudaryti galimybę Kristui
gimti mūsų širdyse.
Tarp Jėzaus atėjimo į pasaulį ir Jo sugrįžimo esame mes,
yra mūsų laikas. Kasmet iš naujo apmąstome išganymo istoriją, vėl klausomės tų pačių
Evangelijos ištraukų, grįžtame vėl prie tų pačių tiesų, tačiau kaskart vis geriau
jas suprasdami. Žinoma, to bent jau reikia tikėtis.
Tenka pripažinti, kad yra
daug priežasčių, dėl kurių galėtume netekti drąsos: ekonominė krizė, neaiškumai politikoje,
vis didėjantis pyktis visuomenėje, Bažnyčia, kuriai taip sunkiai sekasi atgaivinti
tikėjimo poreikį žmonių širdyse, įsprausta į kampą, išsigandusi ir kartais pasimetusi
dėl savo narių neištikimybės.
Trumpai tariant, esame suvargę, ir mums reikia
Atpirkėjo.
Esame labai panašūs į žydų tautą Babilonijos tremtyje. Tada išrinktosios
tautos nusivylimas siekė viršūnę: kur visi tie pažadai, kuriuos Dievas buvo davęs
protėviams? Kur yra Dievas, apie kurį buvo kalbama su karštu tikėjimu? Atliepdamas
į tokį nusivylimą pranašas Izaijas savo tautiečiams išdrįso pasakyti tiesą: tautą
išgelbės ne istorinė pirmtakų atmintis, bet vien tik Dievas, vienintelis visų Tėvas,
kuris atsiųs Atpirkėją. Šios pranašystės ištrauką ir girdime pirmajame Mišių skaitinyje.
Izraelyje
šeimos narių tarpusavio ryšiai buvo labai glaudūs. Jei kuris nors iš šeimos narių
pakliūdavo į vergiją, užsitraukdavo skolas, tapdavo karo belaisviu, kuris nors iš
šeimos narių privalėdavo jį išpirkti, sumokėti už išlaisvinimą arba, kraštutiniu atveju,
vietoje jo eiti į vergiją. Toks žmogus buvo vadinamas atpirkėju.
Advento metu
mums primenamas Dievo pažadas atpirkti mus, o tai reiškia, atsidurti mūsų vietoje,
kad išvaduotų mus iš tūkstančių vergijų, į kurias esame papuolę…
Griežtokas
palyginimas, kurį Bažnyčia siūlo apsvarstyti šio sekmadienio Mišių Evangelijoje, mums
atveria visą pasaulį.
Jėzus ateina pas mus naktį, pasislėpęs tarp kitų kūrinių.
Mes galime priimti jį, tačiau kitaip, negu Jį pažino mokiniai, kai Jėzus pats atėjo
pas juos ir pakvietė eiti drauge. Mes esame naktyje, kuri reiškia ieškojimo pastangas,
idealo ilgesį, maldos bei dvasingumo pasaulio atskleidimą. Savo sunkumų naktyje mes
galime susitikti Viešpatį.
Tam reikia nebijoti įsigilinti į save, pamėginti
suvokti, kas iš tiesų esame. Jei skirsime bent kiek laiko savo vidiniam gyvenimui,
sugebėsime įžvelgti Dievo buvimą kasdienybėje.
Mes galime susitikti Mokytoją,
patyrę išlaisvinimą atgailos sakramente, kai, vedami atsivertimo dvasios, suprantame,
kad nebesame savo baimių, silpnumo, nenuoseklumo aukomis. Būna žmonių, kurie, vedami
stiprios vidinės patirties, atveria savo širdį Dievo grožiui ir atsiverčia, jausdamiesi
laisvais žmonėmis. Tai kelionės per dykumą, atvedančios prie Sandoros kalno, pradžia.
Pradedame
vidinio budėjimo mėnesį, kad Dievas dar kartą užgimtų mumyse.
Žinoma, Jis jau
yra gimęs pasaulyje, nes priešingu atveju neskaitytume šių Evangelijos žodžių.
Be
abejo, Jėzus jau yra gimęs, nes kitaip nesiryžtume kovoti prieš tikėjimo išoriškumą
ir drungnumą.
Aišku, Jis yra gimęs, nes, jei to nebūtų, nemėgintume eiti ieškoti
Dievo.
Tačiau visų pirma tai, ką galime padaryti, yra mūsų pastangos budėti,
nepasiduoti kasdieninio gyvenimo beprotybei, neleisti, kad išorės rūpesčiai užgožtų
mūsų, kaip Dievo ieškotojų, vidinį ilgesį. Pradedame vidinio gyvenimo, maldos, vilties
laiką.
Mus link Kalėdų veda viltis.
Jei Dievas tampa žmogumi, reiškia,
kad Jis dar nenusivylė mumis.
Jei Dievas tampa žmogumi, reiškia, kad galime
mokytis iš Jo ir vis giliau suvokti savo žmogiškumą.
Jei Dievas tampa žmogumi,
tai reiškia, kad gyvenimui reikia Dievo, ir gyvenimas su Juo yra nuostabus!
Verta
bent šį kartą pamėginti rimtai įsiklausyti į Dievo Žodį.