Šeštadienio ryte Benediktas XVI prezidento rūmuose susitiko su Benino politikais, čia reziduojančiais diplomatais, visuomenės veikėjais ir religiniais lyderiais

Savo kalboje popiežius dar kartą pabrėžė, kad Afrika jam siejasi su žodžiu „viltis“. Kai sakau, kad Afrika yra vilties kontinentas, - kalbėjo Šventasis Tėvas, - tai darau ne dėl lengvos retorikos, tačiau išreiškiu savo asmeninį įsitikinimą ir Bažnyčios įsitikinimą. Pernelyg dažnai apsiribojame tik tokiais įsitikinimais ar vaizdiniais, kurie kuria neigiamą afrikietiškos tikrovės viziją. Visada linkstama pabrėžti tai, kas nesiseka; eksperto tonu siūlyti išvadas, o ne realius problemų sprendimus; analizuoti Afriką kaip etnologinę įdomybę arba matyti joje tik didelį gamtinių ir žmogiškų išteklių savo interesams tenkinti rezervuarą.

Nors žodžiai visur neturi tos pačios reikšmės, tačiau žodžio „viltis“ reikšmė kultūrose kinta nedaug. Kalbėti apie viltį reiškia kalbėti apie ateitį, tad ir apie Dievą. Ateities šaknys yra praeityje ir dabartyje. Žinome praeities klaidas, bet taip pat sėkmes. Dabartį išgyvename, kaip galime. Dėl ateities viliamės ir darbuojamės, su Dievo pagalba.

Šios vilties šviesoje Benediktas XVI palietė dvi temas: sociopolitinį Afrikos gyvenimą ir tarpreliginį dialogą.

Kalbėdamas apie pirmąją temą, popiežius užsiminė neseniai per Afriką nuūžusį permainų ir laisvės vėją.

Asmuo siekia laisvės, nori gyventi oriai, nori savo vaikams gero maisto, gerų mokyklų, nori gerų ligoninių, pagarbos, sąžiningos ir teisingos valdžios, - sakė Benediktas XVI. – Šiuo metu yra per daug skandalų ir neteisybės, perdaug korupcijos ir godumo, paniekos ir melo, per daug prievartos, kuri atveda prie skurdo ir mirties.

Iš šios tribūnos kreipiuosi į visus Afrikos šalių bei pasaulio atsakinguosius politikoje ir ekonomikoje. Neatimkite vilties iš savo tautų. Neamputuokite jų ateities žalodami dabartį. Su drąsiu moralumu vykdykite savo atsakomybes ir, jei esate tikintys, melskite Dievą suteikti jums išminties. Ši išmintis padės suprasti, kad norint būti jūsų tautų ateities kūrėjais, reikia tapti vilties tarnais. Nėra lengva būti tarnu, išlikti integraliu nuomonių ir interesų srovėse. Galia gali lengvai apakinti.

Bažnyčia neduoda techninių išeičių ir neprimeta politinių sprendimų. Ji kartoja – nebijokite. Žmonija nėra viena priešais iššūkius. Dievas yra kartu. Štai čia yra žinia apie viltį, kuri kuria energiją, stimuliuoja protą, stiprina valią. Viltis – nereiškia nuleisti rankų, bet padvigubinti pastangas.

Paliesdamas tarpreliginio dialogo temą, popiežius sakė, kad nebūtina priminti prievartą ir mirtis vardan to, kuris yra Gyvenimas. Visi sveikos nuovokos žmonės supranta, kad reikia ramaus ir pagarbaus religinio bei kultūrinio bendradarbiavimo. Teisinti prievartą Dievu yra labai sunki klaida.

Svarbios yra nuostatos, su kuriomis dalyvaujama tarpreliginiame dialoge. Šventasis Raštas moko, kad nemylėdamas ir nepažindamas savęs negali mylėti ir pažinti kito. Panašiai savo religijos pažinimas yra esminis tikram tarpreliginiam dialogui. Jį pirmiausia reikia pradėti nuoširdžia asmenine malda ir prašyti Dievo proto išgryninimo ir susitikimo palaiminimo, sugebėjimo kitame matyti brolį. Reikia atsistoti tiesioje prieš Dievą ir prieš artimą. Ypač jaunimui reikia dialogo pedagogikos. (rk)