Bohemijos Bažnyčia iškilmingai švęs Šv. Agnietė iš Prahos jubiliejų

Šv. Agnietės iš Prahos gimimo 800 metų jubiliejui vadovaus popiežiaus ypatingas pasiuntinys. Iškilmingas XIII amžiaus šventosios pagerbimas įvyks Čekijos sostinėje šeštadienį, lapkričio 12 dieną. Savo ypatinguoju pasiuntiniu popiežius Benediktas XVI paskyrė Kelno ganytoją, vokietį kardinolą Joachimą Meisnerį.

Šeštadienį Vatikane buvo paskelbtas Popiežiaus įgaliojimų kardinolui tekstas ir pranešta apie Šventojo Tėvo įgaliotinio vadovausimos delegacijos sudėtį. Kardinolą Meisnerį lydės du Čekijos Bažnyčios kunigai Stanislavas Pžibyl iš Litomeržicų ir Janas Houkas, kuris yra Brandys nad Labem-Stara Boleslavo parapijos klebonas. Abu darbuojasi istorinio Bohemijos regiono, iš kurio kilusi XIII amžiaus šventoji, sielovadoje. Agnietę iš Prahos, kartais vadinamą Agniete iš Bohemijos, kanonizavo popiežius pal. Jonas Paulius II 1989 metais.

Iš karališkosios šeimos kilusi Agnietė gimė 1211 m. ir mirė 1282 m. Prahoje. Šventoji visai nesvarstė jai siūlytų santuokinio gyvenimo planų, nes jau buvo pasižadėjusi tarnauti Dievui vienuoliniu gyvenimu. Ją sužavėjo pranciškonų misionierių veikla. Agnietė tapo šv. Pranciškaus bičiulės šv. Klaros Asyžietės gerbėja ir uoli pasekėja, išliko du dešimtmečius tęsto jų susirašinėjimo laiškai. Agnietė Prahoje įkūrė šv. Pranciškaus ligoninę ir jai vadovauti skirtą Raudonojo Kryžiaus Kryžiuočių ordiną. Įsteigusi Mažųjų seserų, arba damianičių, vienuolinę bendruomenę, pati į ją įstojo 1234 m. davusi iškilmingus skaistumo, neturto ir klusnumo įžadus.

Šventosios biografai pabrėžia šventą Agnietės mirtį ir pamini jos užtarimu įvykusius gausius stebuklus. Pamaldumas į Agnietę iš Prahos nesiliovė per amžius, išplėsdamas jos šventumo kultą, kurį dekretu 1874 m. patvirtino popiežius Pijus IX.

Kanonizacijos iškilmėje Vatikane Jonas Paulius II aiškino kodėl šv. Agnietės pavyzdys toks svarbus nūdienos žmonėms, ypač jaunimui: „Nors Agnietė gyveno prieš daugelį šimtmečių, reikšmingai prisidėjo prie savo tautos pilietinės ir kultūrinės plėtros, ji išlieka mūsų amžininkė dėl savo krikščioniškojo tikėjimo ir artimo meilės. Ji yra drąsos ir dvasinės pagalbos pavyzdys jaunimui, kuris dosniai aukojasi vienuoliniam gyvenimui; šventumo idealas visiems, kurie trokšta sekti Kristumi; paskata mylėti artimą su visišku pasišventimu, įveikiant visus rasių, tautų ir mąstysenos barjerus; ji – mūsų kasdienio gyvenimo kelio dangiškoji globėja. Į ją galime visuomet kreiptis pilni pasitikėjimo ir vilties“. (sk)