Popiežiaus kalba prieš Visų Šventųjų iškilmės vidudienio maldą. „Visi šventieji mums rodo daugybę į šventumą vedančių kelių“

Visų Šventųjų iškilmė tai puiki proga atitraukti žvilgsnius nuo žemiškųjų dalykų, priklausančių nuo laiko tėkmės, ir pažvelgti į Dievo, amžinybės ir šventumo tikrovę. Liturgija šiandien mums primena, jog kiekvienas pakrikštytasis labiau už viską yra pašauktas siekti šventumo. Kristus su Tėvu ir Šventąją Dvasia yra vienintelis Šventasis. Jis taip pamilo Bažnyčią kaip sutuoktinis myli sutuoktinę ir norėdamas ją padaryti šventą, jis už ją save paaukojo. Dėl to visi Dievo Tautos nariai yra pašaukti tapti šventaisiais. Apaštalas Paulius skelbia: „Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas“ (1 Ts 4,3). Tad turime žiūrėti ne į pažeidžiamą laikiną ir žmogišką Bažnyčios veidą, bet į tokią Bažnyčią, kokią ją matyti trokšta Kristus, tai yra į „šventųjų bendravimą“. Mes tikime „šventą“ Bažnyčią. Ji yra Kristaus Kūnas; josios dėka mes galime dalyvauti visuose išganymo slėpiniuose, visų pirma Eucharistijoje; ji taipogi yra šeima visų šventųjų, kurių globai mes kiekvienas buvome pavesti krikšto akimirką.

Šiandien mes minime šitą nesuskaitomą bendriją šventųjų, kurie, patys ėję įvairiausiais gyvenimo keliais, mus rodo daugybę šventumo kelių. Visiems keliams vienas dalykas yra bendras: Kristaus sekimas, siekimas į jį panašėti iki pat mūsų žemiško gyvenimo pabaigos. Dievo malonei padedant ir mums patiems ištvermingai stengiantis visos gyvenimo aplinkybės gali tapti į šventumą vedančiais keliais.

Mirusiųjų pagerbimo dieną, lapkričio 2-ąją, atsimename artimuosius, kurie mus paliko ir visas sielas, siekiančias gyvenimo pilnatvės ir tų dangiškosios Bažnyčios aukštumų, į kurias žvelgiame švęsdami Visų šventųjų iškilmę. Nuo pat krikščionių tikėjimo laikų pradžios, žemiškoji Bažnyčia, tikėdama viso mistinio Kristaus Kūno narių bendrystę, su didele pagarba saugo mirusiųjų atminimą ir už juos meldžiasi. Mūsų malda už mirusius yra ne tik naudinga, bet ir būtina, nes ne tik mes galime jiems padėti, bet ir jie gali mus užtarti. Taip pat ir kapų lankymas, stiprinantis meilės ryšį su tais, kurie mus mylėjo šiame pasaulyje, primena, jog ir mūsų tikslas yra kitas gyvenimas, anapus mirties. Tad ašaros dėl artimųjų mirties tenetemdo priskėlimo tikrumo ir vilties, jog pasieksime tą didžiausio išsipildymo akimirką, kai mus aprėps visuma, o mes – visumą. Mūsų viltys išsipildys kai pasieksime amžiną džiaugsmą Dievo akivaizdoje. Jėzus savo mokiniams tai pažadėjo: „Aš jus vėl pamatysiu; tada jūsų širdys džiūgaus, ir jūsų džiaugsmo niekas iš jūsų nebeatims“ (Jn 16,22).

Prašykime, kad šioje kelionėje mus lydėtų Mergelės Marijos, Visų Šventųjų Karalienės globa. Josios motiniško užtarimo melskime ir mirusiems mūsų broliams ir seserims.