Visi Šventieji

Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai. Atvėręs lūpas jis mokė:

„Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė.
Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti.
Palaiminti romieji: jie paveldės žemę.
Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo: jie bus pasotinti.
Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo.
Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą.
Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais.
Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė.
Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmei˛ia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje“. (Mt 5, 1–12a)

JĖZAUS SVAJONĖ, mons. A. Grušas:

Kartą mokiniai paklausė savo katechetą, kuris mėgino jiems paaiškinti Jėzaus žmogystės esmę: „Pasakykite, ar Jėzus turėjo svajonių?“

Klausimas mokytojui buvo kiek netikėtas, nes jokiuose teologijos traktatuose nekalbama apie Jėzaus svajones… Vis tiktai jis spontaniškai atsakė, kad tikrai Jėzus svajojo, kaip ir mes, ir pati didžiausia Jo svajonė buvo ta, kad visi žmonės taptų šventi.

Reiškia, šiandien yra Jėzaus išsvajotoji šventė, o drauge ir proga visiems mums iš naujo suvokti, kad šventumas nėra išskirtinė ypatinga dovana kažkuo išsiskiriantiems tikintiesiems, kurie patiria ypatingas malonių dovanas, o jų prigimtis yra apsaugota nuo nuodėmių.

Šventumas – tai visos Dievo tautos bendras pašaukimas, ir (nereikia stebėtis): taip pat ir iš kiekvieno to laukia Jėzus.

Šiandien Mišių Evangelijoje siūloma Kalno pamokslo ištrauka apie Jėzaus palaiminimus, mums duoda galimybę šį-bei-tą suprasti apie tą Jėzaus svajonę.
Mes „palaimintais“ vadiname tuos, kurie gyvenime patyrė žemiškosios laimės, sukaupė turtų, užtikrino sau ir artimiesiems patogų gyvenimą, tuos, kuriems viskas sekasi, tačiau Jėzus yra kitokios nuomonės. Jis tvirtina, kad palaiminti yra beturčiai dvasioje, prispaustieji, ištroškę teisybės, persekiojamieji…

Gal kartais ir sunkoka suprasti, kad tai skelbia Evangelija, Geroji naujiena!

Iš tiesų tai ir yra nauja, tai, ko iki tol pasaulis negirdėjo ar nemanė, jog tokie žmonės gali save vadinti palaimintais.

Jei Jėzus būtų pasakęs, kad palaiminti yra turtingieji, sveikieji, gražuoliai, stiprieji, apie kokią naujieną galėtume kalbėti?

Jei Jėzus būtų sakęs, kad palaiminti yra tie, kuriems pavyko realizuoti visus troškimus, laimingi ir viskuo patenkinti… kokia pranašystė tada būtų buvusi Jo žodžiuose?

Jėzaus palaiminimai tampa pažadu tada, kai nustojame lenktyniavę su tariama pasaulio laime, bet renkamės Evangeliją ir jos logiką, priimdami tai bet kokia kaina ir bet kur.

Jėzus svajojo apie tokį mūsų šventumą. Šventumą, kuris įsikūnija ir įvykdomas ten, kur mes esame pašaukti gyventi. Kartais kunigui tenka susidurti su žmonėmis, besiskund˛iančiais savo likimu ir tai dangstančiais savo tuo momentu neįvykdomomis svajonėmis: „Jei mano vyras būtų kitoks, tikrai galėčiau daugiau padėti kitiems…“, „Jei nereiktų prižiūrėti sergančios mamos, galėčiau labiau įsijungti į parapijos veiklą…“, „Jei mano kaimynai būtų kitokie, tai man tikrai pavyktų geriau paliudyti savo tikėjimą…“

Šios dienos šventė primena mums, kad kaip tik ten, kur gyvename: su tokiu vyru ir tokia žmona, su tokiais tėvais – senais ar jaunais, su tokiais kaimynais, su tokiais mokyklos ar darbo draugais esame pašaukti šventumui, kuris, kaip Dievo sėkla, yra įdiegtas mūsų širdyse.

Reikia tik neužgniaužti to kvietimo, bet atsiliepti į jį visa savo būtimi, savo gyvenimu Dievo artumoje. Dievo artumas mums padeda rasti prasmę ir prispaudime, ir sunkumuose, veda į vidinį džiaugsmą, kurį patyręs, žmogus žino, jog tai viršija visa kita.

Juk būti šventu kaip tik ir reiškia: būti su Dievu…